Nusprendžiau pamėginti perskaityti keletą iš eilės vieno autoriaus knygų, kad galėčiau susidaryti platesnį suvokimą apie jo/jos kūrybą. Minėtojo įspūdžio po „Zahiro“ pagauta, nusistvėriau net keturias kitas P. Coelho knygas ir nėriau stačia galva į jų puslapius…

Pirmoji rankose atsidūrė knyga pavadinimu „Penktasis kalnas“. Pernai kalėdinių švenčių periodu kolegu rate ji buvo itin liaupsinama, todėl, praėjus metams , nusprendžiau perskaityti ir aš. Žodis „nusivyliau“ čia būtų toli gražu per silpnas… Žinoma, galbūt todėl, kad esu eretikė… O gal tiesiog dėl to, kad knyga parašyta perdėtai saldžiu filosofiniu stiliumi ir tas prievartinis kiekviename puslapyje tarp eilučių šmėžuojantis šūksnis „Susimąstyk, ar teisingai ir prasmingai gyveni!“ atstumia. Perskaičau iki galo. Sudorojau per kelis vakarus, ne knyga nepasižymi apimtimi. Bet užvertusi galutinį puslapį supratau, kad… nieko nejaučiu. Sakysite, perskaičius knygą nieko justi ir nereikia? Šįkart mano nuotaika geriausiai atspindėtų tokia scena – užverčiu paskutinįjį puslapį ir susiraukiu, tarsi atsikandusi didelė gabalą itin rūgščiai karčios citrinos… Beje, pamenu panašiai jaučiausi ir perskaičiusi „Alchemiką“. Tiesiog, tokios dvasiškai filosofiškai kalbančios knygos tikriausiai ne man

Nusprendžiau per greitai neteisti autoriaus ir iš krūvelės ant pianino sukrautų knygų pasiėmiau sekančią – „Veronika ryžtasi mirti“. Skambus pavadinimas aidėjo prieš gerus keletą metų literatų lūpose, o knyga mirgėte mirgėjo knygynuose. Kadangi dar jaučiau karčiai rūgščios citrinos skonį burnoje po „Penktojo kalno“, puslapius verčiau gana įtariai ir nedrąsiai. Visgi galiausiai įsiskaičiau. Ar galėčiau teigti, jog pastaroji knyga suintriguoja ir prikausto? Na, jei lygintume „Zahirą“, „Penktąjį kalną“ ir „Veronika ryžtasi mirti“, tai pastaroji atsidurtų viduriuke tarp įdomiausios ir neįdomiausios, apibūdinčiau, kaip dalinai prasmingą, bet kartu ir šiek tiek varginančią, sudominančią, bet ir banaliai erzinančią kai kuriuose puslapiuose. Patiko autoriaus gebėjimas naudoti ne vien savo išmonę ir lakią fantaziją, o ir erudiciją atspindinčius faktus, pavyzdžiui, sumaniai įpinta istorija apie dabartinių klaviatūrų klavišų išdėstymo principą:

„Mes tą klaviatūra vadiname AZERTY, nes taip išdėstytos pirmosios raidės pimojoje eilutėje. [...] pirmąją rašomąją mašinėlę 1873 metais išrado Kristoferis Šolis, norėdamas aptobulinti kaligrafiją. Bet iškilo problema: labai greitai spausdinant, raidės iššokdavo ir rašomoji mašinėlė užstrigdavo. Tada Šolis nubraižė AZERTY klaviatūros schemą – tai buvo klaviatūra, kuri privertė mašininkes spausdinti lėtai.“ – įdomu, ar ne?

Laikmetyje, kai didžiausiu turtu laikomos žinios, mes trokštame veikdami, nesvarbu, ką, įgyti naujos patirties, sužinoti kažką naujo, netikėto, įgyti naujos patirties, žinių. Netgi skaitydami grožinę literatūrą, norime tobulėti ne tik dvasiškai, bet ir susileisti dozę prasmingos ir tikslingos erudicijos. Juk nebegyvename žavingame renesanso amžiuje, kai pakakdavo cituoti garsiuosius filosofus ar rašytojus, dabar visi norime faktų

Knygos pavadinimu „Zahiras“ dar kartelį neaptarinėsiu. Toumetinę reakciją vos ją perskaičius galite rasti čia.

Pasakų princo nėra… Bet yra realus Vyras, kuris “supranta, kad moterys yra moterys – su visais PMS, shopping mania, pletkais, valandas trunkančiais telefono pokalbiais ir vis tiek jas be proto myli. Savo moteriai jis negaili nei dėmėsio, nei laiko, nei pinigų. Jis netgi eina su ja apsipirkti,o kadangi, kaip jau minėjau, turi įgimtą stiliaus jausmą, geriau už bet kokį stilistą pasiūlo, ką rengtis. Su juo jautiesi saugi. Visapusiškai. Žinai, kad jis pakankamai rimtas, kad nepabėgtų su tavo geriausia drauge. Tu garantuota, kad jis pakankamai stiprus, kad apgintų tave nuo visų gyvenimo negandų, kad ir kokiu pavidalu jos bepasireikštų.Ir jis pakankamai protingas, kad neužgožtų tavęs savo tobulumu ir leistų tau visapusiškai pasireikšt. Iš viso, jis yra džentelmenas, ir visur ( taip visur ) pirmiausia galvoja apie moterį, o tik paskui apie save. Bet jis nėra nuobodus – per gimtadienį iš jo tikrai negausi pliušinio meškino ar kvepalų, kokius jau turi. Iš viso, niekada nežinai ko iš jo tikėtis – jis gali skaityti tau Šekspyro eiles prie jūros ar pasiūlyti nukeliauti į Paryžių jo motociklu.” Man pasisekė, aš turiu Vyrą, kuris yra netobulas, bet… pats geriausias  Man 

Kodėl aš taip sakau? Nes…

Jis yra pats vyriškiausias 

Jis yra labai suprantingas 

Jis išradingas ir nenuobodus 

Jis protingas ir nenustojantis domėtis, ieškoti 

Jis veržlus, energingas ir nepaliaujantis stebinti 

Jis svaiginančiai sexualus 

Jis moka vienodai džiaugtis mažytėmis smulkmenomis ir didžiulėmis dovanomis 

Jis turi vertybes, tikslus ir idealus! 

Jis kategoriškas tuomet, kada reikia ginti įsitikinimus 

Jis stiprus ir greta Jo aš jaučiuosi tokia… moteriška 

Jis – mano Zahiras 

Jis – mano Dainius 

Perskaičiusi Paulo Coelho knygą “Zahiras“ ilgai galvojau, kokią apžvalgą parašyti. Nesinorėjo tiesiog atpasakoti turinio ar parekomenduoti perskaityti, nes, mano manymu, knyga yra iš tiesų… gera. Ji daugiau negu gera… Ji ypatinga… Todėl ir recenziją parašyti norėjosi įdomią, pritraukiančią, atskleidžiančią, ką iš tiesų galvoju… Nes ši knyga patenka į mano favoričių sąrašą greta Antuano de Sent-Egziuperi „Mažojo Princo“ ir Richard’o Bach’o „Džonatano Livingstono žuvėdros“.

Kelias diena praleidau besvarstydama. Kadangi skaitydama „Zahirą“ iš rankų nepaleidau pieštuko, žymėjausi itin sudominusias vietas, tuščius knygos lapus užpildžiau savo pastebėjimais, prisiminimais, pamąstymais, kurie kartais iškildavo perskaičius vieną ar kitą sceną ir mintyse susiformavus tam tikroms asociacijoms, o kartais išplaukdavo, rodos, iš pačių pasąmonės gelmių, nekviestos, nelauktas mintys kilo iš užmaršumo šešėlių ir vertė susimąstyti. Taip nejučia knyga tapo mano… Dienoraščiu. Mano… savianalizės sąsiuviniu…

Supratau, kad knygos recenzuoti objektyviai negaliu. Tiesiog turiu patarti… perskaityti. Abejingi išdėstytoms mintims nesugebėsite likti – galbūt, būdamas užkietėjusiu realistu, pašiepsite tai, kas knygos pagrindiniams veikėjams taip svarbu, galbūt susimąstysite, gūžtelėsite pečiais ir nuspręsite kada nors, kai turėsite laiko (dažniausiai tai reiškia… niekada…) taip pat išmėginti savianalizę, o galbūt pateksite į tą kategoriją, į kurią stačia galva pasinėriau aš, ir knygoje atrasite tai, ko nedrįsote sau pripažinti, susimąstysite apie savo poelgius, sprendimus, apie tai, kaip einate gyvenimo keliu ir ką norėtumėte savyje pakeisti, siekdami… tobulybės…

Nerekomenduoju, o primygtinai siūlau perskaityti.

Knyga verta jūsų laiko ir tų kelių dešimčių litų iš jūsų kišenės bei vietos jūsų namų bibliotekoje.

Įvertinimas… 11 balų iš… 10

P.s. tiesa, knygos pabaiga pasirodė kiek… tarsi išspausta per prievartą, tarsi autoriui trūko laiko arba… noro pabaigti, nes berašydamas jau išsiaiškino viską, ką norėjo suprasti ir dėl savęs knygos nebūtų baigęs, bet skaitytojams, o gal tiksliau redaktoriams ir leidyklai reikėjo pabaigos. Bet čia tik mano nuomonė