Pirmiausia Tomas mums nurodė apžvalginę panoraminę aikštelę, atveriančią miestą šiek tiek iš aukščiau ir leidžiančią pažvelgti plačiau.

Stokholmo panorama

Stokholmo panorama

Tiesa, pirmasis įspūdis buvo – uosto šurmulys ir dūzgiančios, knibždėte knibždančios miesto gatvelės, kampuotai įsirėžusios tarp sublokuotų miesto kvadratinių namų.

Užmetus akį į Karalių rūmus, supratau, kodėl patys švedai jų nevertina, nes šis pastatas iš tiesų primena paprasčiausią dėžę Ir tik vartų atributika bei gana laisvai besijaučiantis ir besielgiantis garbės sargybos kareivukas pagyvina vaizdą.

Karalių rūmų vartai

Tiesa, vėliau senamiestyje netyčiukais sutikome kur kas daugiau kažkokiam oficialiam renginiui parikiuotų kareivių. Tos baltumu net tviskančios uniformos iš tiesų atima žadą

Parodomoji kariuomenės rikiuotė

Parodomoji kariuomenės rikiuotė

Parodomoji kariuomenės rikiuotė

Kad Stokholmas yra uosto miestas gali suprasti ir iš vietinių “mikriukų” – maršrutinių laivų, galinčių padėti tau nusigauti į toliau ar arčiau esančias salas bei uostus

Vietiniai "mikriukai"

Šis vaizdelis primena Prahą Šiaip man, kaip vandens žmogui , miela ir malonu buvo vaikščioti po miestą, kur gausu tiltų, akies kampeliu veik visada gali regėti tekantį vandenį.

Stokholmo tiltai

O vat jų Meridianas, juokauju, Meridianas yra mūsų , bet jie taip pat turi senamiestyje prišvartuotą neplaukiantį burlaivį, kuriame įrengę viešbutį! Tiesa, pro šalį einant pastebėjome, jog varteliai užrakinti ir bent šiuo metu viešbutis klientų nepriima, tačiau idėja graži. (Panaši idėja įgyvendinta ir Osle, kur priešais Operos rūmus prišvartuotame laive taip pat įkurtas mažas jaukus viešbutukas).

Laivas-viešbutis

Laivas-viešbutis

O smagiai pavaikščioju gera užkąsti Jei McDonald”o maistas vadinamas safe food”u, nes bet kuriame pasaulio kampelyje pirkdamas tenai tu žinai, ką gausi, tai mums jau tapo tokio tipo maistu kebabai O po Norvegijos kainų švediškos kainos pasirodė net labai nesikandžiojančios Tiesa, pasiimti išsinešimui nebuvo pati geriausia mintis, tačiau vietiniai žvirbliai tuo buvo labai patenkinti

Pietums - vietiniai kebabai

Taigi, apibendrinant – Stokholmas nėra svajonių sostinė ir nepatektų į must to see miestų sąrašą, tačiau jei jau keliaujama pro šalį, tai pasižvalgyti verta. Jau vien smagu akis paganyti į tas aibes jachtų ir burlaivių, prišvartuotų senamiesčio krantinėse

Norvegija kalnų nestokoja, bet mūsų kelionės tikslas buvo Lysefjord‘as, esantis Vakarų Norvegijos pietinėje dalyje. Ketinome ne vien aplankyti ir pamatyti, bet ir realizuoti ropejumper”ių svajonę – šokti nuo kilometro aukščio skardžio. Deja, nepalankios oro sąlygos ir ribotas laikas šios svajonės šiemet neleido įgyvendinti, tačiau viltis miršta paskutinė – bus dar tų vasarų ir, jei tik ryžto bei valios nepritrūksime, šoksime

Kelionė link planuotųjų kalnų buvo nelengva ne tik mano jautriam skrandžiui, bet ir automobiliams…

Kalnų serpantinai priverčia stabtelėti

Norvegijoje nemažai laiko praleidęs ir pakeliavęs kolega Kęstas buvo perspėjęs apie tai, jog kalnų serpantinuose stabdžių kaladėlės nukenčia, bet realiai nemaniau, kad, rodos, ne tokiuose jau ir pyktybiškuose posūkiuose jos taip greitai susvils… Degėsių smarvė priverstinai sustabdo aikštelėse, kur galima pasigrožėti atsiveriančia gamtos didybe.

Sraunus ir gaivus krioklys

Tai buvo pirmasis sutiktas didelis krioklys. Na, mums kelionės pradžioje jis atrodė didelis Vėliau sutikome ir kur kas įspūdingesnių, bet šitas pakerėjo ne ką mažiau. Tas gaivus šalto vandens čiurlenimas. Lediniais lašiukais apipurškiantis ir nepaliaujamai šniokščiantis, tarsi gyvatė įspėjantis neužsimiršti, su kuo turime reikalą ir pasisaugoti. Ir tas nesibaigiančio peizažo pojūtis – kuo aukščiau lipi, tuo labiau atrodo, kad krioklio pradžios nė nesurasi, nes už, rodos, toliausiai matomos pakopos staiga atsiveria dar viena ir taip vis tolyn ir tolyn.

Galiausiai pasiekę vietą, iki kurios toliausiai galima nukeliauti kalnuose su mašina, susipakavome krepšius ir patraukėme… tiesiai Nusiėmę kryptį paprasčiausiai išsiruošėme ieškoti Lysefjord”o ne turistiniais takais, o nepramintais kalnais.

Tas ilgas kelias... kalnais

Kelionė iki tikslo truko nei daug, nei mažai – apie 5 valandas. Užtat kokia nepakartojamai skani vakarienė po to buvo!!! Tie plastmasiniai makaronai ir konservai buvo pats pačiausias delikatesas

Kalnuose sužavėjo, rodos, visur tyvuliuojantys ežeriukai.

Skaidrieji ežerai

Jų skaidrumas taip ir kvietė pasinerti, išsimaudyti, pajusti jų gaivą. Tiesa, pabandžius kyštelėti ranką, suvokdavai, kad pasinėręs pajusi ne gaivą, o stingdantį šaltį Ne per seniausiai palikę vasarišką Lietuvą dar nebuvome pripratę prie kur kas vėsesnio Norvegijos kalnų klimato.

Mums, lygumų gyventojams, atstumai kalnuose buvo sunkiai suvokiami ir apskaičiuojami – tai, kas atrodydavo visai netoli, paaiškėdavo esant už geros valandos kelio, o tos, rodos, nedidelės kalvos priartėjus atsiverdavo visa savo neįkopiama didybe.

Neaprėpiama kalnų didybė

Poilsio akimirka kopime sustingdydavo viską aplinkui – paskendus svajose, nebegirdėdavau nesustabdomai košiančio vėjo, nutildavo galybės upeliukų čiurlenimas, likdavo tik horizonte pranykstančios kalnų keteros ir didžiulis atviros erdvės pojūtis…

Poilsio akimirka

Upeliai, virstantys stačiais kriokliais kalnuose nėra retenybė. Jie gundo gurkštelėti jų tyro, tiesa, menkaverčio žmogaus organizmui dėl mineralų trūkumo, vandens, bet kartu tarsi perspėja neužsimiršti ir nepaslysti.

Kalnų upelis

Galiausiai pasiekus kilometro aukštį, pasimeti Stabteli netoli skardžio krašto, žvilgteli žemyn ir pasijunti toks mažutis Arba žvilgteli į, rodos, kepurę remiančius debesis ir negali atsistebėti, kad dangus taip arti

Arčiau dangaus

Arčiau dangaus

Po beveik penkių valandų kupinos įspūdžių kelionės galiausiai pasiekiame tą garsųjį Kjerag’o akmenėlį , kuris įstrigęs 1084 metrų aukščio tarpeklyje.

Kjerag'o akmuo

Žengti ant jo nebuvo labai jauku, nes nelabai jau patikimai jo įstrigimas atrodo Nors realiai supranti, kad prakabėjęs čia velniai žino kiek laiko, kabės jis dar tiek pat Bet žmogaus fantazija artėjant link tarpeklio krašto ima intensyviai dirbti savo darbą – nepaliaujamai klausinėti “O kas, jei būtent dabar jis nukris? Arba jei tu paslysi?” Na, nei paslydome, nei nukrito, palikome ir kitiems turistams pasidžiaugti, nors juokavome, kad galėtumėme iškrėsti pokštą – su turima įranga iškelti lauk tą akmenį ir palikti kokį juokingą plakatą

Buvo keista, bet tuo pačiu ir labai įdomu pirmą kartą apsigyventi kalnuose Kiek paieškoję radome tikrai neblogą ir sąlyginai sausą vietelę, kurioje netruko išdygti stovyklavietė

Stovyklavietė kalnuose

Ar galite įsivaizduoti, kaip gera pabusti aukštai kalnuose? Būti pažadintai ramių kalnų ežeriuko bangų mūšos? Prasegti palapinę ir tiesiog gerėtis?.. Aš dabar jau žinau, koks nuostabus tai pojūtis. Kaip atperka tas grožis šaltį ir kiaurai košiantį kalnų vėją.

Ryto akimirka

Dažnam žmogui nejauku prieiti artėliau prie skardžio krašto, tuo tarpu baser‘iai važiuoja čia būtent tam, kad atsistotų prie to skardžio krašto, atsispirtų ir atsiduotų laisvam kritimui iki pat paskutinės akimirkos, kuomet metas skleisti parašiutą.

Basejumper'iai

Tuo tarpu mums šįkart teliko patogiai įsitaisyti ir stebėti, “kaip krinta organizmai” Gėrėtis, žavėtis ir tik įsivaizduoti, ką jie turėtų jausti

Pasiruošusi stebėti baser'ius

O toliau telieka tik žavėtis kalnų dovanojamomis gamtos grožybėmis:

Gulk po akmenėliu

Gaivus kalnų upelis

Gerk drąsiai, avinėliu nepavirsi

Sniegas rugojūtį!

Sniegu rugpjūtį!

Debesų gaudyklės

Ir debesis gaudančiomis kalnų viršūnėmis

Beje, vos nepamiršau, kalnuose tarsi Lietuvos pievose bičių zuja, rodos, tūkstančiai avių , kurios yra labai jau smalsios ir juokingos

Smalsioji avelė

P.s. juokai juokais, bet mano smagieji botikai pasirodė pati puikiausia avalynė šitam kalnų turizmui Nes likau sausomis kojomis, o ir pado protektorius buvo tinkamas lipimui, kopimui, šokinėjimui per tarpeklius ir panašiai