Ankstyvą šeštadienio rytą po nuostabiai saulėto penktadienio pasitinkanti nejauki rūškana ir dargana nesugebėjo sudrumsti viduje kunkuliuojančio artėjančio šuoliuko laukimo džiugesio Kol atsibeldėme iki Kauno, Darekas su Arviu jau buvo pasirūpinę įrengti sistemą, taigi beliko… šokinėti

O tą mes ir darėme

Šokome…

… ir traukėme…

Vėl šokome

… ir vėl traukėme

Na, taip, jūs teisūs – mes ir vėl šokome

… ir vėl sunkiai traukėme (ar tik vaidinome )

Kai seguosi sistemą, tikrinu visus diržus, karabinus, jaučiu nenumaldomą džiaugsmo virpuliuką Kai perlipau per turėklą, patogiai įsitaisiau, jau tenorėjau atsispirti…

… o atsispyrusi aplinkui pajusti tuščią neaprėpiamą erdvę, kūnu skrodžiamą orą, išgirsti pro ausis švilpiantį vėją…

Šįkart juokavau, kad, atsispiriant nuo šaltų tilto turėklų, jautiesi tarsi tuoj tuoj krisi į minkštučius patalus, tarsi šokant ant patogios lovos Tik čia kur kas ilgiau ir kur kas įspūdingiau

O po to jau belieka mėgautis, kol vyrai užsikels mane atgalios

Taigi nedaugiažodžiaujant vat ir va kaip mes puikiai papraogavome visą šeštadienio popietę, kurios metu buvo atlikta net 28 šuoliai ir adrenalino dozė, suteiksianti jėgų artėjančiai savaitei, suteikta aibei pirmašuolių!

P.s. vardan šuolio paskutinius batus atiduosiu