Pirmiausia Tomas mums nurodė apžvalginę panoraminę aikštelę, atveriančią miestą šiek tiek iš aukščiau ir leidžiančią pažvelgti plačiau.

Stokholmo panorama

Stokholmo panorama

Tiesa, pirmasis įspūdis buvo – uosto šurmulys ir dūzgiančios, knibždėte knibždančios miesto gatvelės, kampuotai įsirėžusios tarp sublokuotų miesto kvadratinių namų.

Užmetus akį į Karalių rūmus, supratau, kodėl patys švedai jų nevertina, nes šis pastatas iš tiesų primena paprasčiausią dėžę Ir tik vartų atributika bei gana laisvai besijaučiantis ir besielgiantis garbės sargybos kareivukas pagyvina vaizdą.

Karalių rūmų vartai

Tiesa, vėliau senamiestyje netyčiukais sutikome kur kas daugiau kažkokiam oficialiam renginiui parikiuotų kareivių. Tos baltumu net tviskančios uniformos iš tiesų atima žadą

Parodomoji kariuomenės rikiuotė

Parodomoji kariuomenės rikiuotė

Parodomoji kariuomenės rikiuotė

Kad Stokholmas yra uosto miestas gali suprasti ir iš vietinių “mikriukų” – maršrutinių laivų, galinčių padėti tau nusigauti į toliau ar arčiau esančias salas bei uostus

Vietiniai "mikriukai"

Šis vaizdelis primena Prahą Šiaip man, kaip vandens žmogui , miela ir malonu buvo vaikščioti po miestą, kur gausu tiltų, akies kampeliu veik visada gali regėti tekantį vandenį.

Stokholmo tiltai

O vat jų Meridianas, juokauju, Meridianas yra mūsų , bet jie taip pat turi senamiestyje prišvartuotą neplaukiantį burlaivį, kuriame įrengę viešbutį! Tiesa, pro šalį einant pastebėjome, jog varteliai užrakinti ir bent šiuo metu viešbutis klientų nepriima, tačiau idėja graži. (Panaši idėja įgyvendinta ir Osle, kur priešais Operos rūmus prišvartuotame laive taip pat įkurtas mažas jaukus viešbutukas).

Laivas-viešbutis

Laivas-viešbutis

O smagiai pavaikščioju gera užkąsti Jei McDonald”o maistas vadinamas safe food”u, nes bet kuriame pasaulio kampelyje pirkdamas tenai tu žinai, ką gausi, tai mums jau tapo tokio tipo maistu kebabai O po Norvegijos kainų švediškos kainos pasirodė net labai nesikandžiojančios Tiesa, pasiimti išsinešimui nebuvo pati geriausia mintis, tačiau vietiniai žvirbliai tuo buvo labai patenkinti

Pietums - vietiniai kebabai

Taigi, apibendrinant – Stokholmas nėra svajonių sostinė ir nepatektų į must to see miestų sąrašą, tačiau jei jau keliaujama pro šalį, tai pasižvalgyti verta. Jau vien smagu akis paganyti į tas aibes jachtų ir burlaivių, prišvartuotų senamiesčio krantinėse

Gender, Media and Journalism studentai ir dėstytojai

Bet, nuoširdžiai tariant, nusivyliau. Nusivyliau pačiu didmiesčiu ir, deja, neturėjau progos pasidairyti po išgirtuosius fiordus

Visgi trumpas kelionės reportažas

Pirmiausia, akivaizdus pastebėjimas, jog žiemos sezonas šioje šalyje yra totaliai netinkamas turistavimui! Iš pradžių parą snigo be perstojo, o po to pradėjo pliaupti lietus… Galite įsivaizduoti vaikštinėjimo po miestą sąlygas… Be to, visi muziejai ir lankytinos vietos žiemos sezonu dirba itin trumpai – maždaug iki 15-16val. Temsta itin anksti – 16 valandą jau būna tamsu. Dėl šių priežasčių ir, žinoma, dėl paskaitų, kurios vyko iki maždaug 15 valandos kasdien, aplankyti pavyko ne tiek jau ir daug.

Atvykę šeštadienio popietę ir įsikūrę, sekmadienį suskubome aplankyti Oslo paslaptimi laikomo Emanuelio Vigelando muziejaus.

Išskirtinumas tame, kad pastarasis muziejus yra įsikūręs prašmatniame gyvenamajame rajone, miesto pakraštyje. Be to, dirba tik sekmadieniais ir tik nuo 12 iki 16 valandos! Taigi šiaip taip radome ir… nustebome… (čia nuotraukos geriau atspindės nei žodžiai )

Pirmiausia leiskite supažindinti su muziejaus istorija.

Emanuelis Vigelandas turėjo brolį Gustavą Vigelandą – itin garsų Norvegijoje ir pasaulyje skulptorių. Taip jau susiklostė, kad Emanuelis liko šešėlyje su savo daile. Pasirodo, jį tai stipriai paveikė, taigi dar 1926 m. pasistatė sau būsimąjį mauzoliejų, kurio sienas išpiešė žmogaus gyvenimo ciklo serija, pastatė keletą gimimo skulptūrų ir… virš durų paliko vietą urnai su jo pelenais po mirties… Durys į mauzoliejų yra žemos, nes Emanuelis, pasirodo, labai norėjo, kad borlis Gustavas, atėjęs aplankyti šios vietos, nusilenktų jam ir taip tarsi pripažintų jo talentą…

Na, o mano įspūdis iš muziejaus… da freaky one! Tamsa, keistai vulgarūs piešiniai ir šiurpinantis aidas!..

Kitos dienos vakarą keturiese išsiruošėme apžiūrėti Gustavo Vigelando skulptūrų parko. Į muziejų nebepatekome, nes, kaip jau sakiau, jie dirba itin trumpai. Bet parką apžiūrėti turėjome progą, nes jis atidarytas visą parą.

Visą dieną snigo, taigi parkas ir skulptūros ramiai miegojo po sniego patalais. Tai viena vertus neleido apžiūrėti pačių skulptūrų atidžiai, bet kita vertus sustiprino įspūdį, nes parko didumas ir masyvumas sužavėjo. Kartu jame dvelkė maloni ramybė.

Kažkurį vakarą vos tryse nepabūgusios lietaus ir telkšančių balų išsiruošėme apžiūrėti Norvegijos karinių pajėgų muziejaus. Deja, teko nusivilti, nes jis jau nebedirbo… Bet turėjome progą apžiūrėti gražiai sutvarkytą fortą, kuriame įkurdinta ir Norvegijos Krašto apsaugos ministerija (kaip tikslingai ir protingai panaudota aplinka!)

Sužavėjo nuo kalvos atsiveriantys įlankos vaizdai…

Tą patį vakarą prasukome ir pro garsųjį Oslo Operos ir Baleto teatro pastatą, kuris atidarytas vos 2008 metų balandžio 12 dieną. Tikrai įdomi ir dėmesio verta architektūra, beje, geriausiai atsiskleidžianti vakare

Kasdien grįždami iš miesto praeidavome pro Norvegijos karališkuosius rūmus, reprezentuojančius konstitucinę monarchiją (su parlamentu).

Sužavėjo Garbės sargyba, kuri budėjo prie rūmų visą parą!

Na, ir dar vieną dieną sugebėjome ištaikyti progą nuvykti į garsųjį Kon-Tiki muziejų. Deja, žiemos sezonu nėra galimybės vykti į jį keltu Tuo pačiu būtume turėję progą pamatyti bent dalelę fiordų.

Muziejuje galite išvysti garsaus istoriko Thor Heyerdahl eksponuojamus laivus, kuriais siekta įrodyti, jog vikingai galėjo jau senovės istorijoje nuplaukti tolimus maršrutus ir pasiekti Amerikos žemyną.

Muziejuje galite išvysti du laivus – Ra II, kurio kelionė nebuvo sėkminga ir tikslo jis nepasiekė, bei Kon-Tiki, kuris įveikė Ramųjį vandenyną per 110 dienų dėka savo patvarumo ir Humboldt’o srovės, kryptingai plaustą nešusios link Pietų Amerikos.

Tą pačią dieną užsukome ir į Norvegijos kultūros muziejų. Kažkas panašaus į mūsų Rumšiškėse esantį kultūros parką. Čia taip pat gali išvysti tam tikrų periodų skirtingus pagal sritis pastatus bei žmonių buities išskirtinumus. Kadangi temo ir oras nežavėjo, tai labai nesigilinome, tik skubiai aplankėme bažnyčią, datuojamą apie 1200 metus, esančią šiame parke.

Labai gaila, kad neaplankėme Nobelio taikos premijos muziejaus, kuris mane domino. Be to, skaudžiausia, kad neišvydau Norvegijos gamtos stebuklų… Bet bent jau kelis vakarus maloniai pasivaikščiojau palei prieplauką, kurioje ramiai linguojantys laivai leidžia bent įsivaizduoti tą ramybę, užplūstančią plaukiant jais…