Tačiau prieš kelias savaites tyčia, o gal netyčia lūkuriuojant bibliotekoje akys užkliuvo už skaisčiai mėlyno, ganėtinai nutrinto ir dėl to turinčio savotišką bibliotekišką šarmą , knygos viršelio, o akys netruko perbėgti per malonų ausiai pavadinimą – “Rifas“. Akimirksniu prisiminiau vasarą nuskambėjusią draugės rekomendaciją šiai knygai, todėl ilgai nesvarsčiusi greta pundo viešųjų ryšių bei geopolitikos skaitalų stumtelėjau ir šį romaniūkštį.

Nora Roberts "Rifas"

Pradėjusi skaityti, pajutau tokį užkabinantį niekuo neįpareigojantį romanų stilių, kuris nepriverčia susikaupti ir leidžia dažnai tiesiog slysti paviršiumi, dėl to nieko neprarandant ir nepametant pagrindinės minties.

Puslapis po puslapio išsirutuliojo graži meilės istorija tarp dviejų pagrindinių veikėjų – Teit Bomont ir Metju Lesiterio, kurie buvę tokie visiškai skirtingi, kaip ugnis ir vanduo, rodos, totaliai nieko bendro neturintys nei gyvenimo filosofijoje nei kasdieninėje buityje, bet galiausiai romantiškai kiekvienas dalinai pasiaukoję ir atradę kompromisų, ko katras turėtų atsisakyti, kad sukurtų pasakišką bendrą ateitį

Bet šioje knygoje mane patraukė toli gražu ne tai, nes savo meilės romaną ir pačią nuostabiausią meilės istoriją, vertą ne vieno puslapio knygos turiu pati, savuose jaukiuose namuose O sužavėjo čia mane nuodugniai ir labai įtaigiai aprašomi veikėjų panėrimai, atsargiai ir taip vaizdžiai gvildenamas povandeninis pasaulis Taigi šis romanas man buvo tarsi mūsų žiemos atostogų prisiminimų žadintojas ir rudenėjančių vakarų šildytojas

O įvertinimas… Na, jei reikia tiesiog prastumti laiką ir neapkrauti galvos, tuomet verta paimti į rankas šį spalvingų aprašymų romaną