Tik vietą keičiame, kiek galima Panemunės tiltą skriausti

Ir keičiame labai pozityviai – kokia gamta, kokia aplinka fantastika, tiesiog

O dar kai oras šeštadienį teikėsi palepinti, tai diena jau iš karto žadėjo būti nusisekusia

Tokia ir buvo – savo malonumui pasišokinėjo komanda, pasidžiaugė išbandyta sistema, grynu oru (čia, manau, labiausiai Pera džiaugėsi ), keptomis dešrelėmis ir geru laiku Pirmašuolių įvykiui pastokota, bet nėra ko norėti, nes reklamos buvo mažiau nei mažai, tačiau kitą kartą bus proga PapijaRinti labiau Tik vat gaila, kad nakvoti nepasilikome gamtoje, nes kolegos turistai įsigudrino atvykti be inventoriaus , o eXtremui nepasirašė

OK, mažiau kalbų, daugiau vaizdų Keli kadrai, atspindintys aukštį ir objektą.

Beje, tądien bokštą pavertėme tikru atrakcionų parku, nes be šuolių sistemos buvo pakabintos ir kelios virvės, kuriomis pa’rappell’ino visi, kas netingėjo ir po tiek kartų, kiek tik širdelė norėjo (ir kiek sveikas protas leido užsikabaroti laiptais į viršų o man ir pa’jumar’inti ). Net greituminio nusileidimo “varžybos” buvo surengtos

O aš atradau naują širdžiai mielą nusileidimo įtaisą – reverso. Žinoma, su gri-gri ar rig‘u nėra ko lyginti, bet iš paprastųjų ir lengvųjų reverso mano akyse aštunkę nukonkuravo operatyviai

Beje, kalbant apie šuolius, tiksliau baimes – šį savaitgalį suvokiau, kaip fizinę baimę nugali ir viršų paima emocinė/moralinė baimė… Kaip ten Dainius po protingų kursų sakė – “baimė mus motyvuoja…” Kiekvieną galbūt šiek tiek skirtingai, bet iš esmės nepasiginčysi, kad šis faktorius paskatina/priverčia žengti žingsnį.

Rytą pradėjome ant Panemunės Trijų Mergelių tilto, stebint pavasarinį ropejumping‘ą bei užsiimant įdomia mokomąja veikla – šiek tiek rappelling’o, stočių įrengimas praktikoje ir pan.

Taigi tingiai prasidėjęs apniukęs rytas galiausiai išsijudino ir plūstelėjo sveiku aktyvu, kovos su baimėmis adrenalino jausmu bei geru vagonu sveiko juoko

Šiek tiek užkandę patraukėme į… karą Dažų karą, kuriais ketinome išvaikyti popietinį tingulį, nejučia užklupusį didžiąją dalį kompanijos

Nusiboginę į Šilainiuose esančią Šaudom.lt dažasvydžio bazę, tingiai klausėmės instruktažo ir akies kampučiais nepatikliai tyrinėjome markerius. Didžiajai daugumai mūsų aštuonetuko šis dažasvydžio žaidimas buvo pirmasis kartas kaip ir man, taigi į kovą stojome nejaukiai, bet… pirmieji taiklūs šūviai, skaudžiai pakirtę per kelius, operatyviai bent mane pažadino ir privertė atsimerkti Visgi karas juk, šaudo, kėsinasi į mano gerbūvį Taigi pamažu įsijautėme ir bazėje užvirė nemenkos kovos dėl išlikimo, dėl vėliavos, dėl smagumo

Taigi keletą valandų pasitaškę apsitaškę, nukovę popietinį snaudulį, išsišiepę iki ausų, draugiškai nutarėme – buvo fun

Visgi mano asmenine nuomone, dažasvydis tikrai nėra pats įspūdingiausias laisvalaikio praleidimo būdas ir net toli iki to. Pabandyti verta, bet manjakiška fanatike toli gražu nepatapčiau. Kaip gerai pastebėjo Dainius, dažasvydis – tai “pasitaškymas dažais iš kažkokių santechninių įrenginių nieko bendro neturinčių su jokiais šautuvais ar taiklumu”. O mane labiausiai ir pykdė tas menkiau nei menkas taiklumas dažų kamuoliukų – kai akivaizdžiai stebi klejojantį per gerą sprindį nuo pritaikymo skriejančią tavo “kuklą” ir galiausiai numoji ranka į bet kokius taikymusis ir tiesiog lieji seriją dažų, tikėdamasi, kad kurį nors kamuoliuką vėjas nuneš ten kur reikia Ne, mano gyslomis, matyt, snaiperiškumo kraujas teka – nemėgstu jokių serijinių papliupų, o turiu norą, nuspaudusi gaiduką, rėžti brūkšnį ant buožės

Verdiktas – išvaikyti tingulį ir bent kartą gyvenime išbandyti verta Ir jei turi kokį pyktį ant kolegų, tuomet dažasvydis gali pasitarnauti santykių išsiaiškinime Nes mėlynės vėliau dar gerą savaitukę primins kas, kaip ir už ką

Štai čia yra pats patikimiausias “žaisliukas” , kurio vardas yra GriGri

GriGri

O čia pats patikimiausias instruktorius

Taigi Dainiui paruošus virves ir pademonstravus, kaip leistis su GriGri, nes man tai buvo naujovė po aštunkės, galiausiai turėjau tai padaryti ir aš. Seniai jau buvo paaiškėję, jog turiu šiai atrakcijai baimę, kuri mane siutinte siutina, ir kurią aš vis tiek per kančias, bet perlaušiu. Šiandien pati pradžia buvo švelniai tariant sunkoka… Bet rezultatas patenkinamas Galiausiai net šypsenėlę fotografas pagavo

:*

Nusileidus žemyn, reikia pakilti aukštyn O čia man kažkaip mistiškai bėdų nėra – lipti aš galėčiau kad ir iki dangaus, jei… po to nereikėtų nusileisti Juokavome, kad aš kaip katė, kuri lipa į medį drąsiai, o po to tik miau-miau baimės pilnomis akimis ir įstringa pagalbos laukdama Na, aš nusileidžiu pati, bet pakovoti su drebančiomis kinkomis tenka Nieko, įveiksim