Pirmas įspūdis, kuris nepakito ir perskaičius visą knygą – leidinys skirtas amerikietiškojo tipo skaitytojams! Kaip suprasti? Na, autoriai kalba apie tokius… savaime suprantamus dalykus! Arba tai, arba aš nesąmoningai įvaldžiusi manipuliavimo meną

“Didelio populiarumo sulaukęs garsių Prancūzijos psichologų veikalas…“, “Ši knyga kai kuriems žmonėms neturėtų pateikti į rankas…“, “Supratę, kaip veikia įkliuvimo į spąstus metodas, išmoksite nebeįkliūti.” – tokie ir panašūs pompastiški pasisakymai apie knygą mane prajuokino Pavyzdžiai, pateikiami knygoje, yra pirmoko lygio Pats parašymo tonas mane erzina – tarsi autoriai kalbėtų su protiškai atsilikusiais skaitytojais (Teletabių sindromą įžvelgiu )!

Kokią manipuliaciją analizuoja? Na, nuoširdžiai prisipažinkite, negi iš tiesų iki šios “nuostabios” knygos nieko nė neįtarėte apie prekybininkų naudojamą jauko manipuliaciją? O apie scenarijų, kai iš pradžių paprašęs nerealiai daug ir gavęs neigiamą atsakymą, pereini prie kur kas mažesnio prašymo, kuris realiai ir yra tavo tikslas, ir į pastarąjį gauni teigiamą atsakymą, nes prašomasis, įvertinęs teiginių svorį ir pastangas, kurias jam reikėtų panaudoti abiem atvejais, išsirenka sau palankesnį, pamiršdamas, kad realiai jis turi pilną teisę atsisakyti padėti abiem atejais? Na, o kaip tas paruošiamasis efektas, kai iš pradžių, tik tam, kad susitabdytum skubantį žmogų, klusteli jo, kiek valandų, o tada jau, kai žmogus vis tiek sustojo, puoli su savo tikruoju tikslu, prašymu?

Taip, sutinku, galbūt amerikietiškojo tipo visuomenei, kur žmonės yra atpratę skaityti, domėtis, šviestis, kur gyvenama daugiau praktika, net nesigilinant į teoriją, tokia knyga ir gali sulaukti pasisekimo, nustebimo ir pan. Bet nesinori tikėti, kad Lietuvoje ji būtų įvertinta kaip “didelio populiarumo sulaukęs veikalas“… Deja, tokia statistika verčia suabejoti: