Visgi įrašo pavadinimas sufleruoja, kad ne apie knygas čia noriu rašyti. Nes, nors jų perskaitau dabar dar daugiau nei kada nors anksčiau, bet, deja, retokai atrandu ką nors toooookio Arba per daug išranki su metais pasidariau, arba atsirinkti nebemoku ir vis užkimbu ant popsiško šlamšto, arba suprastėjo naujieji leidiniai stiprokai.

Filmai. Kai atsikračiau priklausomybės, kuri suryja daugiausiai žmogaus laiko ir duoda mažiausiai naudos, t.y. televizoriaus, tai išsivystė, sakyčiau, sveikas priekabumas tam, į ką vėpsoti ekrane Nebėra poreikio bukai maigyti nuotolinio valdymo pultelio, taigi nebeliko ir jokio noro ar net minties bukai vėpsoti į bėgančius kadrus. Taip atsirinkdama pastaruoju metu peržiūriu ne daug, bet atrandu tikrai puikių filmų. Ir tik dabar , po šitiek beletristikos, galų gale priėjau prie reikalo Gerų filmų, kurių sąrašų ir, nebe moksleiviškomis, bet tokiomis pat priekabiomis ir nuoširdžiomis pastabomis noriu pasidalinti su kitais

Perspėju, eiliškumas čia nieko nereiškia, tiesiog pilsiu tokia tvarka, kokia prisiminsiu O peržiūrėti verta. Super efektų ir super duper vaizdelių nerasit, bet po gilias mintis pasikapstyti paskatinti turėtų

OK, gana tų dostojevskiškų sakinių ir prie reikalo

Ieškantys laimės / The Pursuit of Happyness

Jeigu kuris nors sugebėsite likti abejingas, peržiūrėjęs šį filmą, parašykite man, kaip jums tai pavyko Rimtai Išdėstykite visus įmanomus argumentus, kaip ir kodėl galima būti abejingam tokiam žmogaus ryžtui, užsispyrimui nugalėti nesėkmes, kovoti su nepritekliumi ir… laimėti Išsiveržti į priekį sunkiu darbu ir tikėjimu, jog pavyks, jog turi padaryti… dėl savęs, dėl savo vaiko…

Ištikimas sodininkas / The Constant Gardener

Afrika. Tikras, bet toks naivus troškimas… padėti. Pakeisti. Kalbėjimas garsiai ir to pasekmės… Skaudžios… Gniuždančios… Realios…

Lemiamas balsas / Swing Vote

Jeigu artėjant rinkimams, tu stovi toje barikadų pusėje, kuri temoka niurnėti – “O kam čia eiti balsuoti?! Vis tiek mano balsas nieko nereiškia…” Tai šitas filmas tau Žinoma, neišvengta hiperbolės, bet juk bet kuriame filme esmė ne smulkmenose, o tame, ką scenaristas norėjo pasakyti ir kaip režisieriui tai pavyko atskleisti

Juodojo vanago žūtis / Black Hawk Down

Na, gerai, šitas apie karą Tai daugiau, anot kai kurių mano kolegų, kaip ir nebereikėtų nieko sakyti Bet visgi…

Erzinantis, siutinantis, į neviltį varantis bejėgiškumas! Galima būti priekabiais ir teisti – dėl kelių, likusių užnugaryje, žuvo dešimtys kitų… Bet kitą vertus, jei ten atsirastum TU, ar bent tyliai, pasąmonėje neištartum – “Padėkite. Nepalikite…”

Ir dar – efektingas ir šiurpuliukus prikviečiantis soundtrack’as

Keista Bendžamino Batono istorija / The Curious Case of Benjamin Button

Fantastinis. Nėra mano mėgstamiausia sritis. Bet filmas įdomus Suintriguojantis savo kitoniškumu Tiesa, dėmesį sunkokai išlaiko, nes netrumpas (čia švelniai pasakyta, nes viso pasirinkę jį, prie ekrano praleisite 2 val 43 min taigi, atsargiai, jei ryte anksti keltis ). Bet labai ramiam vakarui, kai norėsis pasižiūrėti į meilę be išlygų, vertas dėmesio.

Kruvinasis deimantas / Blood diamond

Leonardo di Caprio fanatikams (-ėms) turėtų būti bene nr. 1 (na, gerai, gal po “Titaniko” ), nes blogiuko personažas turėtų nuginkluoti naivias širdeles ir priversti padūsauti ne vieną mergaitę

O filmo, ne Leonardo susirinkusius pasižiūrėti, turėtų prikaustyti siužetas, skurdus deimantų blizgesys giliame skausmo purve. Jokių ribų, jokių normų, jokių taisyklių – tik pinigai…

Lūšnynų milijonierius / Slumdog Millionaire

Gerai, žinau, kad tai ne argumentas , bet per šitą filmą šniurkščiojau pilnu tempu

Meilė. Idėja. Ir kelias, kuriuo svajonė paversta realybe… Come on, juk tai daugiau nei žavu!

Muzika ir žodžiai / Music & Lyrics

Na, jei jau pradėjome apie meilę Tai dėl soundtrack’o pasižiūrim šitą

Musių valdovas / Lord of the Flies

Galiu beveik garantuoti, kad skaitėte Viljamo Goldingo knygą šiuo pavadinimu. Na, bent mokyklos privalomųjų knygų sąraše ji buvo (lyg ir ). Na, jei visgi neskaitėte, tai šiuolaikinis kinopasaulis išvaduos iš kančių ir pusantros valandos bėgyje parodys knygos esmę

Kas nutinka, kai būriui vaikų suteikiama galia sukurti… naują bendruomenę? Sudaryti gyvenimiškas taisykles, tapti kūrėjais ir viso ko lėmėjais? Ar bent įsivaizduojame, kokio mąsto žiaurumas slypi tuose jaunuoliuose? Ar neišsigąstume išvydę tarsi veidrodžiuose savo atspindį juose?…

Ai, šiam vakarui tiek

To be Continued

Stiprūs siužetai, geras pastatymas, nepriekaištinga aktorių vaidyba, įsijaučiant, įsigyvenant į personažą iki pačių menkiausių smulkmenų, iki kaulų smegenų, kaip sako liaudis. Labai įtaigūs garso takeliai, kokybiškai ir racionaliai parinkta aplinka, išraiškingi veidai bei įsiskverbiančios į tave emocijos, išgyvenimai. Ir labai labai aktualios temos. Tokių filmų negaliu vertinti kažkokia skaitline išraiška, nes, pasikartosiu, jie tiesiog per geri

“Reign Over Me” Miko Binderio 2007-ų metų darbas, užkabinantis 9/11 tragediją. Bet nepolitizuojantis! O žmogiškai artimas ir skausmingai atviras, parodantis išgyvenimus ir emocijas tų, kurie liko čia, gyvenime su gniuždančiu netekties ir praradimo skausmu…

Treileris neatskleidžia nė pusės to, ką rasite filme. Abejingu likti neįmanoma… Nes siužetas žiūrovą pastato nuogą priešais draskantį skausmą ir buką, egoistinį aplinkinių nesupratimą, jog kartais tiesiog norisi pasislėpti… sukišti tarsi stručiui galvą į smėlį ir… ten likti… Sakot, taip negalima, tai nevisuomeniška? O kas nusprendė, kaip žmogus turi išgyventi skausmą ir netektį? Kas ištyrė visas emocijas ir pasakė, kad turi būti taip, o ne kitaip ir tai tėra vienintelis teisingas būdas?..

Nėra vieno kelio. Nėra vienodo skausmo. Nėra vienodų pojūčių ir identiškų aplinkybių.

Lenkiu galvą prieš Adamą Sandlerį, nes jis sugebėjo suvaidinti Čarlį Finemaną taip, kad kiekvienas žiūrintis pajustų, kas dedasi jo širdyje.

Naujai leidžiamų filmų gausa stebina. Visgi nemaža jų dalis atkrenta vien paskaičius aprašymą, o dažnai pakanka ir tik pavadinimo o dar labai nemaža dalimi, deja, tenka nusivilti po seanso :S Bet kai į delną įkrenta toks perliukas, kaip šįvakar pamatytas “2012″, tai negali nepasidžiaugti

Nors tema ir nėra nauja, tačiau toli gražu nenuvalkiota ir publika dar nėra persisotinusi tokio tipo scenarijais. Pasaulio pabaiga, grėsmė žmonijai, pavojus išlikimui užkabina tikriausiai visus, nes tai savotiškai artima. Tuo labiau, kai filmas nėra visiška fantastikos zona, o solidžiai įpinama mokslinė gija – faktai, kurie atitinka realybę ir priverčia susimąstyti, o pastabiuosius net ir paskaičiuoti, pasigilinti

Romantikai irgi nenuobodžiaus Nes filme apstu širdelę paglostančių meilės scenų bei ašarą priverčiančių išspausti žygdarbių Ir, žinoma, dvigubas happy end‘as

Garso, vaizdo, veiksmo, įtampos ir visko su kaupu viename filme! Todėl savanaudiškai primygtinai rekomenduoju atrasti 3 laisvas valandas, nes filmas tikrai ne iš trumpųjų, bet nuobodžiauti nepriverčia , ir, nepataupius keliolikos litų, užsukti į kino teatrą. Pasižiūrėsim, ar jums paliks tokį pat įspūdį, kaip ir man

Tačiau visiškai supeikti neturėčiau, o ir nenorėčiau, nes žmonėms, kurie niekada netyrinėjo povandeninio pasaulio, “Kelionė į vandenyno gelmes 3D” tikrai taptų įdomiu pasigrožėjimu. Tiesa, vaizdų galėjo ir kur kas gražesnių bei spalvingesnių parinkti, kas žmonėms sudarytų kur kas gilesnį įspūdį ir priverstų aikčioti bei nuoširdžiai grožėtis. Pastarasis man paliko daugiau “išgelbėkime gamtą ir nykstančiąsias vandens gyvūnų rūšis” filmo įspūdį nei supažindino su povandeninio pasaulio grožiu.

Apmaudoka, kad visi Lietuvoje matyti 3D filmai stokoja efektų – šiandien keliaujant į vandenyno gelmes vos kelis kartus pasijutau tarsi tikrai niurktelėjusi. Bet, kaip Dainius pasakė, nesitikėk gauti virtualios realybės efektų, iki jų dar teks palūkėti

Taigi nuoširdžiai apie filmą – vertą pažiūrėti, jei nesi nardęs, bet realiai 20 litukų galima ir vertingiau panaudoti, o su povandeniniu pasauliu supažindintų BBC pristatytas aštuonių dalių dokumentinis filmas “Vandenynai“.

Geras filmas tau neleidžia nuobodžiauti, nesvaido pigių, nuvalkiotų ir normaliam žmogui nė kiek nejuokingų bajeriukų.

Geras filmas tau nekelia pasišlykštėjimo, o nuoširdžiai gąsdina, jeigu jo tokia tikroji paskirtis.

Geras filmas užkabina taip, kad viso veiksmo metu nepaliauji sukęs makaulės, nenuobodžiauji, stengiesi veikti kartu su pagrindiniais herojais, ieškoti atsakymų, klumpi, bet neprarandi vilties išsiaiškinti tiesą. O po visko maloniai spragteli pirštais, nejučia garsiai tarstelėdamas “Tai štai kaip viskas buvo!” Ir galiausiai bėgant titrams tu jauti nuslūgstančią įtampą, šypteli, suvokdamas, kaip stipriai įsijautei į scenarijų

Šiandien turėjau progą užkibti ant to palaimos gelbėjimosi rato, ekrane stebėti vingrią ir įtraukiančią scenarijau liniją, nenuobodžiauti, žavėtis bei nuoširdžiai šypsotis pabaigoje paaiškėjus suktybei.

“Tikroji padėtis” (“State of play“) – tai filmas apie žurnalistą, bloger”ę, kongresmeną, meilės trikampius ir valstybinio lygio aferas. Kiekvienam iš veikėjų yra suteiktas tikslas: žurnalisto personažu tarp eilučių bandoma pasakyti visuomenei, kokia svarbi yra spausdintinė žiniasklaida ypač šiais greito lėkimo laikais, kai pasigavę bet kokią smulkmę “rašytojai” ima garsiai skelbti ne faktus, o nuomonę. Bloger”ių spam”inimas, jų gausa, tas, taikliai filme pasakytas, “pasitaškymas seilėmis internete” taip dažnai neturi jokios vertės, o tik, priešingai, kenkia… (akmuo į savo daržą Na, tikėkimės ne ). Draugai, kuriuos norisi ginti, kurių nekaltumu taip norisi tikėti, kad prisiverti užsimerkti bei užtildyti išlavintą per tiek metų uoslę, bet… neilgam…

Tai geras filmas tiek tiems, kurie tenori garso, veiksmo ir šaudo gaudo ir tiems, kurie nori knistis giliau, mąstyti ir ieškoti paslėptų sąryšių, atrasti tai, ko galbūt scenaristas nė neįtarė norįs pasakyti, bet žiūrovas plačiau atsimerkęs vos neapako nuo ryškios žinios šviesos

Įvertinimas: vienareikšmis 10