Geras filmas tau neleidžia nuobodžiauti, nesvaido pigių, nuvalkiotų ir normaliam žmogui nė kiek nejuokingų bajeriukų.

Geras filmas tau nekelia pasišlykštėjimo, o nuoširdžiai gąsdina, jeigu jo tokia tikroji paskirtis.

Geras filmas užkabina taip, kad viso veiksmo metu nepaliauji sukęs makaulės, nenuobodžiauji, stengiesi veikti kartu su pagrindiniais herojais, ieškoti atsakymų, klumpi, bet neprarandi vilties išsiaiškinti tiesą. O po visko maloniai spragteli pirštais, nejučia garsiai tarstelėdamas “Tai štai kaip viskas buvo!” Ir galiausiai bėgant titrams tu jauti nuslūgstančią įtampą, šypteli, suvokdamas, kaip stipriai įsijautei į scenarijų

Šiandien turėjau progą užkibti ant to palaimos gelbėjimosi rato, ekrane stebėti vingrią ir įtraukiančią scenarijau liniją, nenuobodžiauti, žavėtis bei nuoširdžiai šypsotis pabaigoje paaiškėjus suktybei.

“Tikroji padėtis” (“State of play“) – tai filmas apie žurnalistą, bloger”ę, kongresmeną, meilės trikampius ir valstybinio lygio aferas. Kiekvienam iš veikėjų yra suteiktas tikslas: žurnalisto personažu tarp eilučių bandoma pasakyti visuomenei, kokia svarbi yra spausdintinė žiniasklaida ypač šiais greito lėkimo laikais, kai pasigavę bet kokią smulkmę “rašytojai” ima garsiai skelbti ne faktus, o nuomonę. Bloger”ių spam”inimas, jų gausa, tas, taikliai filme pasakytas, “pasitaškymas seilėmis internete” taip dažnai neturi jokios vertės, o tik, priešingai, kenkia… (akmuo į savo daržą Na, tikėkimės ne ). Draugai, kuriuos norisi ginti, kurių nekaltumu taip norisi tikėti, kad prisiverti užsimerkti bei užtildyti išlavintą per tiek metų uoslę, bet… neilgam…

Tai geras filmas tiek tiems, kurie tenori garso, veiksmo ir šaudo gaudo ir tiems, kurie nori knistis giliau, mąstyti ir ieškoti paslėptų sąryšių, atrasti tai, ko galbūt scenaristas nė neįtarė norįs pasakyti, bet žiūrovas plačiau atsimerkęs vos neapako nuo ryškios žinios šviesos

Įvertinimas: vienareikšmis 10