Juodai reikia pavasario. Ne, ne tas žodis. Juodai jo negali reikėti, nes juodos ir visos jos pilkų atmainų jau pakanka. Per akis. O dabar JAU reikia pavasario. Aš rimtai. Šaukiuosi JO! S.O.S. arba C.O.S., t.y. Call of Spring! (atleiskit, gerbiami lituanistai, bet toks jau tas šiuolaikinis jaunimas su savo anglikonizmais priešaky…)

Perkuičiau visą spintą, išverčiau stalčius, net po lova patikrinau… Nėra… Niekur nėra… Nerandu… Nerandu savo įkvėpimo, džiaugsmo odės, užpompuojančios darbui ir paleidžiančios gaiviais upeliais pačias netikėčiausias mintis… Buvo bepradedą tirpti ledai ir pavasarinis šurmulys po truputį budo, jau galėjau girdėti besiridenančius ištirpusio sniego vandens upelius ir… oplia! Kažkas ėmė ir vėl atjungė šildymą, o saulę uždarė į skladuką (taip, sandėliuką turėjau omenyje ).

Mano mintys nepakyla iš komos… Priverstinai elektrošokais bandau žadinti, bet gaunasi šnipštas, nes berutuliojant naują idėją tereikia tik vienai akimirkai žvilgtelėti pro langą ar pasukti galvą į šalį ir… basta! Ji išdavikiškai pabėga, o tada jau gaudyk vėją laukuose.

Net klaiku! Rimtai, kažkokia  totali tuštuma. Man dar taip nėra buvę. Atsikeliu ryte ir nežinau, ką noriu nuveikti su tuo pačiu brangiausiu, turimu savo rankose – šiandiena, kuri nebepasikartos, kuri yra vienintelė ir unikali, nes rytoj jau bus rytoj, bus kita ir kitokia diena…

Noriu labai labai ryškiai žalios žolės, kokia būna tik pavasarį. Noriu gležnų žibučių, kurios užburia savo violetine spalva. Noriu klestelėti ant žemės ir suprasti, kad ji dar šalta, nes juk dar pavasaris, o ne vasara, bet tokia gaivi. Pulsuojanti, alsuojanti, bundanti ir besirąžanti… Kažkodėl manau, kad tada ir mano įkvėpimas sugrįš. O jeigu ne…

Širdis nerimastingai suspurda ir raudonis išmuša žandus… O jeigu ir pavasaris nepažadins iš sąstingio? Jeigu taip ir liksiu paskendusi pilkumoje?..

Aš visiškai, 100% neįsivaizduoju, ką noriu veikti. Kai vaikystėje klausdavo “Kuo būsi suaugusi?“, turėdavau teisę pasakyti, kad dar nežinau, kad dar turiu laiko sugalvoti. O ar dabar dar galiu taip sakyti? Galiu, negaliu, koks skirtumas, juk esmė tame, kad tikrai dar nežinau!..

Aš dar nesuaugau. Taip. Aš dar nesijaučiu suaugusi O nesijaučiu = nesu

Man reikia į kitą dimensiją. Juodai reikia į kitą srautą, kitą planetą, kitą orbitą… Reikia apversti viską aukštyn kojomis ir pasižiūrėti, gal kažkur pasąmonėje pabus tas “štai ką aš noriu veikti!”

Man reikia energijos iškrovos – pavargti tiek, kad nebegalėčiau nei pirštelio pajudinti, grįžusi krisčiau kryžiumi į lovą ir užmigčiau išsišiepusi nuo ausies iki ausies. Manyje tūno tiek energijos, kad pakaktų atominę elektrinę įsukti! Ji kunkuliuoja ir tiksi, tiksi, tiksi, erzinančiai primena apie save kiekvieną rytą, kai pabundu ne pailsėjusi, o pavargusi po dar vienos nakties, kuri suleido dar dozę į mano kūną. Turiu šitiek jėgų, o jaučiuosi tokia pavargusi…

Sušiktas egzistencializmas! Būti ar nebūti… Veikti ar neveikti… Sutikti ar nesutikti… Fe Tiek daug klausimų ir dar daugiau atsakymų, kas tai? Ogi SUAUGUSIŲJŲ GYVENIMAS

P.s. kažkokia minčių samplaika. Nekontroliuojamas srautas ir besiveržiantis lauk pesimizmas, kuris tik dar labiau erzina, nes man paprasčiausiai prie veido netinka…