Loading ...
Perskaičiusi Paulo Coelho knygą “Zahiras“ ilgai galvojau, kokią apžvalgą parašyti. Nesinorėjo tiesiog atpasakoti turinio ar parekomenduoti perskaityti, nes, mano manymu, knyga yra iš tiesų… gera. Ji daugiau negu gera… Ji ypatinga… Todėl ir recenziją parašyti norėjosi įdomią, pritraukiančią, atskleidžiančią, ką iš tiesų galvoju… Nes ši knyga patenka į mano favoričių sąrašą greta Antuano de Sent-Egziuperi „Mažojo Princo“ ir Richard’o Bach’o „Džonatano Livingstono žuvėdros“.
Kelias diena praleidau besvarstydama. Kadangi skaitydama „Zahirą“ iš rankų nepaleidau pieštuko, žymėjausi itin sudominusias vietas, tuščius knygos lapus užpildžiau savo pastebėjimais, prisiminimais, pamąstymais, kurie kartais iškildavo perskaičius vieną ar kitą sceną ir mintyse susiformavus tam tikroms asociacijoms, o kartais išplaukdavo, rodos, iš pačių pasąmonės gelmių, nekviestos, nelauktas mintys kilo iš užmaršumo šešėlių ir vertė susimąstyti. Taip nejučia knyga tapo mano… Dienoraščiu. Mano… savianalizės sąsiuviniu…
Supratau, kad knygos recenzuoti objektyviai negaliu. Tiesiog turiu patarti… perskaityti. Abejingi išdėstytoms mintims nesugebėsite likti – galbūt, būdamas užkietėjusiu realistu, pašiepsite tai, kas knygos pagrindiniams veikėjams taip svarbu, galbūt susimąstysite, gūžtelėsite pečiais ir nuspręsite kada nors, kai turėsite laiko (dažniausiai tai reiškia… niekada…) taip pat išmėginti savianalizę, o galbūt pateksite į tą kategoriją, į kurią stačia galva pasinėriau aš, ir knygoje atrasite tai, ko nedrįsote sau pripažinti, susimąstysite apie savo poelgius, sprendimus, apie tai, kaip einate gyvenimo keliu ir ką norėtumėte savyje pakeisti, siekdami… tobulybės…
Nerekomenduoju, o primygtinai siūlau perskaityti. 
Knyga verta jūsų laiko ir tų kelių dešimčių litų iš jūsų kišenės bei vietos jūsų namų bibliotekoje.
Įvertinimas… 11 balų iš… 10 
P.s. tiesa, knygos pabaiga pasirodė kiek… tarsi išspausta per prievartą, tarsi autoriui trūko laiko arba… noro pabaigti, nes berašydamas jau išsiaiškino viską, ką norėjo suprasti ir dėl savęs knygos nebūtų baigęs, bet skaitytojams, o gal tiksliau redaktoriams ir leidyklai reikėjo pabaigos. Bet čia tik mano nuomonė
[...] „Zahiras“ dar kartelį neaptarinėsiu. Toumetinę reakciją vos ją perskaičius galite rasti čia. Patiko? Dalinkitės su draugais [...]
Man labai patiko ši knyga. Ką tik ją baigiau skaityti ir dėl pabaigos visiškai sutinku. Kažko trūko. Tarsi turėjo būti dar kažkas. Tarsi pabaiga būtų nesusijusi su pačia knyga.
Knyga pasirode labai idomi, taciau finalas… tiesa sakant sunervino. Pats nesugebeciau gyventi ir myleti kaip pagrindinis herojus, o ir, ar yra prasme taip gyventi kartu toliau? Begi nuo jausmo, kad meile mylimajam netaptu rutina, tam , kad ji nepasibaigtu, tam, kad ji isliktu gyva, sviezia, taptu dar gilesne, lauki ir tiki, kad mylimas supras, kodel taip pasielgei ir galiausiai ateis pas tave, o pasitinki ji su naujiena, kad esi nescia nuo kito zmogaus. Taip, meile laisva, ji priklauso tik tau, o ne kazkam kitam, kuris nori buti mylimas taip, kaip jis nori ir svajoja, taciau ar teisinga versti kita pasikeisti, pakeisti savo poziuri i gyvenima, vertybes bei meile, o pasitikti ji su svetimu kudikiu isciose? Ar tai nera savotiskas “prisitaikymas”, minimas knygoje? Ar tai ir yra toji didzioji meile, be islygu, salygu? Juk kudikis, tai ne “kita istorija”, kuria galima papasakoti, pamirsti, ar pakeisti kita istorija, tai zmogus, kuri regesi, auginsi ir kuriuo rupinsiesi kasdien. O jis bus ne tavo. Kito. Pasirodziusio ir isejusio toliau. Savanaudiska? Butu labai idomu paskaityti, ka apie tai manote jus, ir kiti, perskaite sia knyga.
Taciau, vienareiksmiskai, knyga “paliecianti”.