Kelionė nebuvo iš paprastųjų ir lengvųjų – neturėjome leidimo kopti, tai teko slapstytis nuo pravažiuojančių transporto priemonių ir tikėtis, jog nesutiksime pareigūnų, paprašysiančių mūsų dokumentų

Visgi ryžtas nugalėti paėmė viršų, o kartu su juo komanda užkopė į pirmąją (žemesniąją) viršūnę!

Užvaldyti begalinio džiaugsmo, penki komandos nariai nesusivaldė ir, galbūt prisiminę jaunystę, o galbūt tenorėdami išvengti nusileidimo, kuris, kaip alpinistai žino, yra kur kas pavojingesnis už kopimą ir atnešantis daugiau nelaimingų atsitikimų, nes leidžiamasi jau pavargus, susėdo “traukinuku” ir krykštaudami pasileido kalnu žemyn Kaip viena iš “traukinuko” ekipažo narių, galiu pasakyti, jog nusileidimas buvo skausmingokas, bet labai smagus

Juoko bangai atslūgus, supratome, kad linksmai nusileidus nuo kalno, deja, teks pakilti atgal , nes praėjimas link didžiosios viršūnės liko aukščiau… Komandos alpinistai, sukaupę jėgas pajudėjo ir neužilgo užkopė atgal.

“Traukinuko” ekipažui besilinksminant, deja, buvo išsiskirta su likusiais komandos nariais. Vėliau juos besivejant, neplanuotai nusileista ant įduboje esančio užšalusio vandens telkinio, kuris tapo baisiu išbandymu vienai komandos narei. Bet apie viską nuosekliai…

Nusileisti ant telkinuko buvo visai nebaisu, nes visi ženklai rodė, kad jis yra akivaizdžiai užšalęs, tačiau tik nusileidus paaiškėjo, kokio statumo sienomis telkinukas yra apsuptas… Kadangi bendras kopimas dar tetruko apie porą valandų, tai ekspedicijos nariai tebeturėjo jėgų. Imta ropštis beveik statmena siena. Tą akimirką tesvajojau apie kates, kurios kažkuriai pasąmonėje lyg šaipydamosis iš manęs, ironiškai “miaukė”, ir ledkirtį. Deja, kadangi ekspedicijai nebuvo gautas finansavimas , tai komanda Kėdainių kalną ryžosi nugalėti savomis jėgomis – natūralumas, kaip sakant, virš visko Visgi dviem ekspedicijos nariams pavyko gana lengvai pasiekti sienos šlaitą, kiti du iš penketuko pasirinko kitą vietą ir padėdami vienas kitam galiausiai pasiekė tikslą. Tuo tarpu ištiko bėda – viena iš komandos narių prarado jėgas ir įstrigo tvenkinuką supančių sienų nelaisvėje. Gelbėjimo darbai užtruko apie valandą, bet galiausiai kolegė buvo sėkmingai išvaduota ir galėjo džiaugtis tvirta žeme po kojomis. Tuo tarpu, kol vyko gelbėjimo darbai, likusi ekspedicijos dalis šturmavo Kėdainių kalno viršūnę ir sėkmingai ją pasiekė bei nusileido be sužalojimų.

Gerokai po vidurnakčio galiausiai visi sveiki, pavargę, sušalę, bet velniškai laimingi, sugrįžome į bazinę stovyklą , kur gurkšnojome karštą arbatą, kakavą, šlamštėme į ledo luitą sušalusį tortą ir nenustodami klegėjome, dalindamiesi įspūdžiais

Štai taip atšventėme vieno CocaColos manjako gimtadienį

Kelionė tolima, bet neprailgusi, nes tarsi narkomanai (tiksliau, juokomanai ) negalėjome paliauti linksmintis, atrasti vis šmaikštesnių ir įmantresnių bajeriukų, krykštavome tarsi vaikai, kupini pasaulio džiugesio.

Galiausiai po paros kelionės pasiekėme pirmąjį tikslą – Slovėniją, Peračica tiltą.

Vos mestelėję akį į konstrukciją, išsiviepėme iš laimės ir ėmėme sutartinai ploti rankutėmis – pasirodo, šiemet Kalėdų senelis mums dosnus – vykdoma tilto rekonstrukcija, remonto darbai, todėl mums neteks užsiiminėti aukštesniuoju akrobatizmu, ropojant geležinėmis tilto konstrukcijomis, o galėsime patogiai vaikščioti, bėgioti, šoliuoti ar dar bet kaip išsidirbinėti ant saugių ir patogių medinių lieptelių, nutiestų statybininkų

Įkūrę stovyklą netoliese atrastame miškelyje, negalėjome patikėti savo sėkme Visi kupini jėgų ir entuziazmo sukinėjosi po miško aikštelę, šiąnakt atstojančią namus, dėliojosi, žiūrinėjosi įrangą, skanavo šiltos sriubos, o kai kas ir karšto kalėdinio vyno Žodžiu, spirgėte spirgėjome ir net, rodos, 20val susiruošėme miegoti tam, kad greičiau sulauktume ryto Žinoma, pusę nakties laiko prasivartėme ir prapliurpėme savo palapinėse.

Tą naktį tyliai, bet itin susikaupusiai kopiau į savo Everestą – užsimerkusi regėjau save, stovinčią ant 72 metrų tilto kolonos krašto, žvelgiančią į netoliese raibuliuojantį miškelį, akimis skaičiuojančią metrus. Tyliai, bet jusliai, rodos, jausdama tvinksėjimą su kiekvienu skaitmeniu, lūpomis skaičiavau “3… 2… 1…” ir akimirkai sulaikydavau kvėpavimą, nes užplūsdavo visą kūną, iki pat pirštų galiukų pažįstamas – gąsdinantis, bet kartu ir toks laukiamas jausmas… Virpuliukai giliai papilvėje, adrenalino pliūpsnis į smegenis, susigniaužiantys pirštai ir galiausiai virvei timptelėjus staigus oro pliūpsnis, tarsi viesulas šniokšdamas įsiveržiantis į plaučius!

Ankstyvas rytas. Tamsu, bet vos po pirmųjų žadintuvų pyptelėjimų palapinėse gimsta energingas krutėjimas, bruzdėjimas. Šįryt netgi galintys miegoti neturi jokio noro delsti, nes iš miegmaišių gena troškimas greičiau būti ten, tampyti šuolio sistemą, skaičiuoti ir… kristi!

Darbas darbą gena, komanda dirba tarsi vienas, puikiai veikiantis organizmas, gražu žiūrėti iš šalies.

Smagu stebėti akimirkai sustingstančius veidus, įsmeigiamas žemyn akis ir nejučia pakylančius lūpų kraštelius, kibirkštėles akyse Jei kas būtų tuo metu pamatavę išskiriamos energijos kiekį ore aplink mus, būtų nustėręs, nes tie devyni kūnai tą rytą galėjo sukurti juodąją skylę aplink save

Turiu slaptą įtarimą, kad tai pajuto ir netoliese esančios sodybos sargo iškviesti policijos pareigūnas bei saugos tarnybos darbuotojas Stebėjo iš šalies, apžiūrėjo apačioje esančią brangią statybų įrangą, įvertino, kad žalos jai nepadarėme, o aukštyje vykstantiems darbams trukdyti nepanoro

O ir vėliau atsiradęs namo šeimininkas, klampojantis po molyną ir gal kiek baikščiai, o gal paprasčiausiai nesuprantančiai nužvelgiantis apačioje esančius mane ir Dainių, galiausiai rusų, lenkų ir slovėnų kalbų mišiniu taip entuziastingai įsiplepėjo su manimi, užsikrėtė mano azartų, jog net paskambino žmonai ir lyg vaikas krykštaudamas ir juokdamasis, akimis paskaičiuodamas visus 72 tilto metrus, pasakojo jai, kas čia vyksta

Jausdama stipriai apglėbusius mano šlaunis, liemenį bei nugarą apraišus, jutau tvirtą pasitikėjimą jais. Palietusi šaltus karabinus, pajutau jų stiprybę ir galią. Galią išlaikyti mane. Ir dar šimtus tokių kaip aš Tarsi upe plaukiančios gyvačiukės, ore kybodamos vos vos vinguriavo virvės, tarsi paskatindamos, paragindamos, neleisdamos dvejoti. Žinojau, kad silpniausia grandis šioje sistemoje esu AŠ. Mano baimė. Ir nepagrįstas nepasitikėjimas. Dabar šypsausi, prisimindama kaip nuoširdžiai pykau, žvelgdama į ore bėgančias savo kojas Bet šį menkniekį užgožia kitas prisiminimas – girdėjau skrodžiamo oro šniokštimą, jutau rankoje virvę, bet negniaužiau jos taip stipriai, jog, rodos, turėtų sutrupėti pirštų kauleliai, stebėjau skriejančius pro šalį vaizdus ir… nelaukiau virvės timptelėjimo, kritimo pabaigos, mėgausi tuštuma ir akimirka, kai kūnas neturi jokios atramos, kažkur toli toli, giliai giliai pasąmonėje suvokiau, kad taip jaučiasi paukščiai!

7 šuoliai nuo Peračicos tilto ir, anot Arvydo, 33% kelionės tikslo pasiekta Šturmuojam toliau

Vakarop kirtome Slovėnijos – Kroatijos sieną. Apie mus sutikusius ir priėmusius kroatus galėčiau parašyti ne tik atskirą straipsnį, bet ir visą knygą Tokio žmonių nuoširdumo, tyrumo ir gebėjimo džiaugtis. Paprastumo ir pietietiško laisvumo. Draugiškumo ir tyro troškimo atrasti, pažinti, sužinoti. Ėch, gabalėlį savo širdies tikrai palikau Kroatijoje, Karojboje, Labinjanų apsuptyje

Šturmuojame dar vieną “viršūnę” – Pazinska jama pėsčiųjų tiltą. Ideali vieta privažiavimui, abstu praeinančių smalsuolių, įtariai nužvelgiančių atsispiriantį ir krintantį žemyn organizmą , netgi pabandančių pačiupinėti virves, paklausti apie jų savybes.

Vis dar mieliau renkuosi šuolį nugara. Jaučiuosi, tarsi krisdama į minkštutėlius patalus Nors esu skatinama neužsiiminėti vaikų žaidimais ir pažvelgti artėjančiai žemei į akis , visgi neforsuoju. Pirmiausia noriu pajusti savo kūną erdvėje, suprasti jį, sugebėti ne tik kristi kaip obuolių maišui, bet ir pakeisti, pavyzdžiui, rankos padėtį. Noriu viską daryti sąmoningai, o ne užsimerkusi ir be jokio suvokimo, kas ir kodėl vyksta aplinkui. “Zdetsva vysoti bajus” , bet galiu su ja pasigalinėti ir kovą laimėti

Kroatai liko sužavėti Vilniaus RJ komandos šuolių sistema. Eilėmis rikiavosi ir nekantravo išmėginti, anot vieno iš jų, vėliau prasitarsiančių – ši sistema jam suteikia kur kas daugiau pasitikėjimo nei kroatiškoji svarstyklių tipo

Šoko, skraidė, krykštavo, juokėsi, bijojo ir po to džiaugsmo ašarų kupinomis akimis dėkojo už pagalbą pasiryžti ir nugalėti save Tiek emocijų ir džiaugsmo vienoje krūvoje reikėtų dar paieškoti

n šuolių ir, anot Arvydo, 66% kelionės tikslų pasiekta

Sekančią dieną tiesiog pabuvome turistais

Vaikštinėjome miestų ir miestelių gatvėmis, pirkome magnetukus ant šaldytuvo, fotografavomės ant kiekvieno kampo ir gerte gėrėme ukrainiečio gido, netikėtai sutikto ant Pazinska jama tilto ir pasisiūliusio mums aprodyti apylinkes, informaciją. Vakare mūsų laukė kultūrinė, tradicinė kroatiška vakarienė, užtrukusi apie tris valandas ir prikimšusi mus visus tarsi kokius paršiukus – šaltas, du karšti ir desertas bei daug daug vyno… sunku Galiausiai sukritus į savo guolius, manau, visų pasąmonėje kirbėjo vienintelė mintis – rytoj didžioji diena ir aukščiausias kelionės objektas – 125 metrų Limska draga tiltas.

Būtina paminėti, jog pastarasis tiltas po aibės baser’ių šuolių ir keleto kroatų RJ komandos susidūrimų su policijos pareigūnais, buvo uždarytas pėstiesiems. Esmė tame, jog jis yra kaip ir magistralinis viadukas, todėl eismas čia ganėtinai judrus, aukštis savižudžiams tinkamas , todėl visuomenės ramybės sergėtojai yra linkę neleisti niekam vaikštinėti, tuo labiau užsiiminėti extremaliu sportu, todėl prisegiojo kamerų, kurios, beje, paaiškėjo, jog mūsų apsilankymo metu neveikia , bei pridėliojo vaikščioti draudžiančių ženklų.

Diena lietinga, bet darbinga. Šuolio sistema paruošta kroatų speleologų būstinėje, todėl greta Limska draga tilto esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje telieka išsimatuoti ir paruošti šuolio virvę.

Keliu pravažiavęs policijos autobusiukas po kiek laiko apsisuka ir grįžta atgalios. Gal stebi, o gal tik savo reikalais važinėja. Greta mūsų stovėjimo aikštelėje stabteli greitosios pagalbos lengvasis automobilis. Kelias minutes stebi. Nuvažiuoja matyt, pamanęs, jog masinė savižudžiu fiesta čia negresia ir nėra čia ko kiurksoti Luka su Arvydu nutolsta tilto ilgyje, nusileidžia dažytojų paliktoje konstrukcijoje palei tilto koloną ir pradeda savo ilgą darbą – palei koloną įrengti pasikėlimo sistemą su saugos taškais – į koloną įgręžtais ankorais. Įsistvėrę didžiulę kuprinę, kurioje tyliai ilsisi šuolio sistema, tiltu pajuda Dainius su Andrium.

Visi likusieji leidžiamės vingiuotais keliukais žemyn, įsikurti apačioje esančioje aikštutėje, iš kurios planuojami stebėti šuoliai bei žadama keltis tilto kolona viršun. Kaip Luka sakė iš vakaro – “tokį šuolį turėsi užsidirbti – už’žumarinti į viršų” :-O

Lietus nurimsta. Bet darbai vyksta iš lėto, todėl ant kolonos esantys Dainius ir Andrius baigia sustirti. Tuo tarpu mus, esančius apačioje, sušildo tikėtasis, bet taip nelauktas policijos pareigūnų vizitas…

Atvykę pareigūnai nebuvo nusiteikę piktybiškai, tačiau vykdė savo pareigą – gavo skambutį iš pavyzdingo vairuotojo, važiavusio tiltu ir išvydusio ant jo dirbančius Dainių ir Andrių (kiek vėliau toptelėjo mintis, jog derėjo juos įvilkti į ryškiaspalves liemenes, kad būtų panašesni į kokius inžinierius, statybininkus ar šiaip tilto prižiūrėtojus. Bet šaukštai po pietų.), taigi privalėjo atvykti patikrinti. Užsieniečių dokumentų patikrinimas. Lukos ir Tomislavo duomenų užfiksavimas ir paprastas lakoniškas reziumė – nusirinkite įrangą ir nedelskite, nes kitas ekipažas jus stebi nuo kalvos viršaus ir jei mums teks atvykti dar kartą, susilauksite baudų ir priklausančios atsakomybės.

Kad ir kaip norėjosi spjauti į pareigūnų grasinimus, tačiau rizikuoti kolegų kroatų, savanorių gelbėtojų, kurie turi būti pavyzdys visuomenei, o ne įstatymų pažeidinėtojai, reputacija, būtų buvę nesąžininga.

Visgi vienam šuoliui buvo ryžtasi. Guodžiantis mintimi, kad jeigu atvyktų pareigūnai, aiškintume, jog tai būtina sistemos nuėmimui.

Dainiaus 80  metrų laisvo kritimo ir svingas atvirame slėnyje tarp kolonų negalėjo nepalikti įspūdžio, nesulaikyti kvėpavimo Ir nepakirbinti mažo noro giliai viduje – “noriu ” Bet kitą kartą

99% komandinių kelionės tikslų pasiekta Teliko 1%, bet labai svarbus – didelis skanaus šalto alaus bokalas kurį realizavome triukšmingu ir itin įspūdingų naujųjų metų vakarėliu

Tiesa, naujametę dieną sugrįžome ant Pazinska jama tilto išmėginti kroatiškųjų svarstyklių.

Vos keli iš mūsų – Linas, Arvydas ir Andrius, ryžosi timptelėti atsvaros maišus aukštyn, tuo tarpu kiti nusprendėme, kad kur kas patraukliau mums atrodo įprastoji šuolių sistema. Tiesa, Andriaus šuolis tąkart buvo su niuansais – svorio kategorija atitiko tai, kuri leido apkabinti kitoje tilto pusėje augantį medį

Sakoma, kad metai bus tokie, kaip juos sutikai Tikint tuo, mūsų laukia įspūdingi 2010-ieji metai, kupini adrenalino, draugiškų pareigūnų , žingsniuosime per mėnesius, sutikdami puikius žmones, atrasdami džiaugsmą ir pasigėrėjimą gyvenimu, mus supančia aplinka ir atrandamu pasaulio grožiu. Šiemet mes žinosime, kad “laimė - tai kelionė, o ne tikslas”!

Spustelėk, jei nori išvysti išsamų žemėlapį

Pirmiausia nuskuodėme į savo paruoštą slėptuvę Dumsių raketinėje bazėje, iš kur norėjome perkelti keliauninką TravelBug’ą. Pasitaikė labai smagus toks – keliaujantis dantų šepetukas Tiesa, jis labai norėjo keliauti po Skandinavijos šalis, pasiekti Suomiją, bet keliauninkai, šiek tiek jo neatsiklausę, atvežė jį į Lietuvą. Na, nieko, pamatyti visokius kraštus juk yra įdomu

Judėdami iš Jonavos link Ukmergės, stabtelėjome Deltuvoje, kur aprašymas bylojo, kad senos bažnyčios griuvėsiuose rasime lobį. Kai pamačiau vietą, akimirkai sustingau, nes tie senoviškos bažnyčios likučiai, skendintys auksinio rudens vandenyne, atėmė žadą… :O

Deltuvos bažnyčios griuvėsiai

Deltuvos bažnyčios griuvėsiai

Lobį rasti buvo labai nesunku, bet aplankyti vietą tikrai verta. Užbėgant įvykiams už akių, papasakosiu, kad grįžtant namo draugai taip pat nusprendė paimti pastarąjį lobį. Jau buvo gerokai po vidurnakčio, todėl stebėti juos, žengiančius į tamsą, o po to žibintų šviesos raižomis ir keisčiausius šešėlius skleidžiančius bažnyčios griuvėsius, buvo tikrai įspūdinga ir žavu

Taigi atradę Deltuvos lobį, patraukėme prisijungti prie kitų komandos narių, jau lūkuriuojančių mūsų prie Baltijos kelio 10-mečio paminklo. Deja, po paieškų po akmeniu, ant akmens, miškelyje už tvoros ir po tvora bei visur kitur, kur tik mūsų laki fantazija pasufleravo, teko nusivilti Antrasis lobis nerastas…

Pminklas Baltijos kelio 10-mečiui

Kupini ryžto, juk tai tik dienos pradžia, patraukėme ieškoti Mūšios rezervato lobio. Žinodami, kad pastarasis turi būti prie kelmo, ėmėme tyrinėti visus ant kalvelės rastus kelmus…

Kasam kasam, ieškom ieškom...

Po atkaklių kasinėjimų ir spėliojimų jau buvome beprarandą viltį, kai išgirdome Dainiaus švilptelėjimą “Radau!” Deja, pribėgus teko nusivilti – lobis buvo išdraskytas ir visiškai sunaikintas Matyt, ne tik žmonėms, bet ir kažkokiam žvereliui parūpo dėžutės turinys.

Sunaikintas Mūšios rezervato lobis

Nors pradžia nepasirodė daug žadanti, bet mes ne iš tų, kurie linkę nuleisti rankas Todėl nužygiavome per miškelį ieškoti partizanų kelio lobio. Kiek paėjėję pamatėme, kad kelią mums pastos upelis, todėl sugrįžę sėdome į mašinas ir patraukėme ieškoti kito priėjimo.

Didžiosios kovos apygardos Partizanų parkas

Partizanų kelio slėptuvė įrengta ant gražaus kalnelio, atveriančio žavų peizažą – tvenkinį bei nenumaldomai šniokščiančią jo užtvanką, rudens nuspalvotus miškus. Šįsyk lobį radome! Tik apmaudu, kad jis buvo visas peršlapęs, tačiau savo “gėrybių” maišiuke radusi užspaudžiamą maišiuką bei Vytui parūpinus naują baltą lapą, operatyviai išsprendėme susiklosčiusią situaciją

Partizanų tako lobis

Pajutę savyje pabundančią diggeriavimo sielą , toliau nurūkome į Kopustėlių zenitinės artilerijos bazę, kurioje keli kolegos jau buvo buvę anksčiau, deja, paieškų nevainikavę sėkme. Bet šįkart ryžto ir užsispyrimo turėjome pilnas kišenes, taigi be lobio nusprendėme neišvykti

Būtinas pastebėti, kad pastarasis lobis yra lydimas mistinių dalykėlių – kiekvienas lobio ieškotojas susiduria su labai jau grybaujančiomis koordinatėmis, kas yra neįtikėtina, nes kažkokia radiacija, elektromagnetiniai laukai ar visi kiti panašūs dalykėliai šiaip jau neturėtų veikti iš palydovo atskriejančios informacijos… Bet ši mistika suteikia savotiško šarmo, naršant po karinės bazės griuvėsius

Kopūstėlių zentinės artilerijos bazė

Kopūstėlių zentinės artilerijos bazė

Komandai išsibarsčius po neaprėpiamus miškus, pradėjome šniukštinėjimą, kurį galiausiai vainikavo džiugi žinia – lobis rastas! Tiesa, kur kas toliau, nei sufleravo dvejos internete nurodytos koordinatės… todėl rastas dėl to, kad paprasčiausiai buvo tikrinami visi aptikti bunkeriai, bet šito lobio paieškose buvo svarbu ne priemonės, o tikslas

Šįkart kolegos numėmė trigubai tikslias koordinates, tikėkimės padėsiančias kitiems ieškotojams

Trigubo tikslumo koordinatės

Iki pat sutemų dar tyrinėję bazę, galiausiai patraukėme į Ukmergę, kur planuose buvo dar geras pluoštas lobių.

Tiesiu taikymu nuvykome prie gana įspūdingo net naktį Ukmergės piliakalnio, kuris pasitiko 128 laiptelių pakopomis Kiek paskaičiavę ir patyrinėję, greitai aptikome lobį

Ukmergės piliakalnio lobis

O tada buvo būtina pasistiprinti Pareklaminsiu, nes tikrai verta – kolega parodė įstabią “Focus pica” maitinimo įstaigą, kurį mane pakerėjo interjeru bei ne tik mielu (ir kai ką viliojančiu ) aptarnavimu, bet ir maistas toks, kur tiesiog būtina pirštus apsilaižyti O kainos – nesikandžiojančios

Po tokios skanios vakarienės iš pradžių kiek tingiai, bet vėsaus oro išjudinti patraukėme į naktinį pasivaikščiojimą po Ukmergę. Pirmiausia nuskynėme Ukmergės bažnyčios lobį, kur teko lipti per tvorą, nes naktį, žinoma, varteliai užrakinti Bet dėl tokio tikslo, o ne vandalizmo, kartais juk galima

Ukmergės bažnyčios lobis

Toliau ėmėmės multi-cach’o. Taigi, broliai kurmiai, paskaičiuokime Tokie mane ypač vilioja, nes smagu paspręsti užduotėles, paskaičiuoti lygteles Atradę Ukmergės vandens bokštą, sužinoję, kuomet Ukmergės gyventojams buvo pradėtas tiekti vanduo (1932 m ) pagal antrąsias koordinates suradę mislingąjį pastatą, kuris turėjo mums pasufleruoti du žodžius, padėsiančius išspręsti antrąją lygtį, galiausiai pasiskaičiavome galutines koordinates ir visai lengvai suradome lobį

Montego Bay lobis

Montego Bay lobio atradėjai

Dar nepavargot? Nes mes tai ne

Toliau patraukėme link kiek nejaukaus, bet kartu intriguojančio lobio, paslėpto miesto stačiatikių kapinėse…

Lobis kapinėse... brrr...

Ne, mes ne vandalai i rne kapinių plėšikai

Ilgai tyrinėjome kapines juosiančią tvorą, naktyje bandėme įžvelgti ir nuspėti tai, į ką sufleravo lobio nuoroda – reikia gerų akių ir taiklaus mąstymo, bet nesėkmingai Galiausiai sutrikę nuo nepaliaujamai kankinusio pojūčio, jog tai nėra geriausia vieta lobiui slėpti, patraukėme ieškoti micro-lobio, paslėpto kur kas padoresnėje vietoje – Ukmergės autobusų stotyje.

Pirmą kartą mačiau tokią mažą dėžutę!!! Amazing, ar ne?

Ukergės autobusų stoties micro-lobis

Grįžinėjant link automobilių, turėjome praeiti pro tas pačias išniukštinėtąsias kapines. Ir įvyko eilinis kolegos Pranksės sužybėjimas – rodos, tiesiog eidamas pro šalį, tūptelėjo vienoje vietoje prie tvoros, kyštelėjo ranką į, rodos, visų šimtą kartų išžiūrinėtą skylę ir… ištraukė oranžinę dėžutė, kurioje ir tūnojo tas keistasis lobis

GeoCach’inimas GeoCach’inimu, bet kai pamatai keistus betoninius “grybukus” kyšančius ant kalvelės, diggerio širdis negali nepabusti Atradę įėjimą, tiesa, užvirintą grotomis, pasmalsavome ir pirmiausia, žinoma, mūsų landusis Vytas visai lengvai šmurkštelėjo pro tarpą vidun. Negalėjau nustygti vietoje, todėl sparčiai metusi į šalį rankinę ir striukytę, taip pat lengvai prasirangiau pro plyšį Dainiui teko kiek paplušėti, bet ir jo stotas pralindo į vidų Deja, Pranskės raumeningoji krūtinė tapo kliūtimi, bet mes pažadėjome ką nors įdomaus būtinai parnešti ir patraukėme tamsiu koridoriumi gilyn į požeminę slėptuvę.

Tik šmurkšt ir jau viduje

Nuoširdžiai nustebome radę tokią sąlyginai tvarkingą (pagal apleistųjų slėptuvių standartus ) aplinką. Neskaitant kelių jaunuolių “meninių” apraiškų ant sienų ir vos keletos padegusių sienų bei paardytų vietų, tai slėptuvė atrodė taip, kad, kaip sako kolega, iš bėdos gyventi galima būtų

Jauku beveik kaip namie

Į dienos temą atradome savotišką lobį ir čia – puikiai išsilaikiusias rusiškas kabinetų lenteles (“ryšių specialistas”, “sekretorė-mašinistė”, “aplinkos apsaugos ministerija” ir t.t., ir pan. ), kurias ir prigriebėme dovanų lauke pasilikusiems kolegoms, žinoma, parinkę kiekvienam pagal prasmę

Dovanėlės draugams

Dieną vainikavome šalia Ukmergės aplinkelio esančiu lobiu tarp uolų, kuriame ir palikome savo smagųjį TravelBug”ą dantų šepetuką, tikėdamiesi, kad netoliese judraus kelio esančią slėptuvę kas nors greitu laiku aplankys ir TB nukeliaus į išsvajotąją Skandinaviją

Taigi trumpai apie dienos laimikius

11 ieškotų lobių, iš kurių net

9 rasti (clap),

1 nerastas ir

1 sunaikintas

I like it

Bet šis savaitgalis buvo iš tų gerųjų ir įspūdingųjų

Šeštadienį pavakary, atsiplėšę nuo darbų, susimetėme nardymo įrangą į mašiniuką ir nurūkome prie Draseikių karjero. Smagu, kai vos pusvalanduko pakanka susiruošti ir jau būti vietoje

Prie Draseikių karjero

Iš pradžių kiek nedrąsiai ir nepasitikinčiai patikrinome vandenį…

Nedrąsiai tikriname vandenuką

Bet netrukome suprasti, kad nėra čia ko gąsdintis, nes vandenėlis niurktelėjus kaip arbata

Vandens atgaiva

Tiesa, ilgai mėgautis neteko, nes matomumas nenudžiugino. Nors akimirką pasijutau tarsi Afroditė, besimaudanti piene, bet iš esmės didelio malonumo tai neteikė Visgi mažas, bet mielas relaxiukas buvo pagautas

Pagautas relaxiukas

Bet čia turiningasis savaitgalis TIK įsibėgėja Sekmadienis. Tikrinam sekančią stichiją – metas pasižiūrėti, ar nepasikeitė pojūčiai aukštyje Sulaukiame Panevėžio kompanijos ir rūkstame į DZ number 1 – Pociūnus šoktelėti su parašiutais

Instruktažas

Kelios valandos instruktažui, kurio vis neatprantu kas metai klausytis vis iš naujo ir iš naujo, tarsi tikėdamasi išgirsti ką nors naujo Ėch, vis tas pavyzdingumas Ir galiausiai apie 15val jau šokame į sistemas

The lucky one, the happy one

Šiandien, rugsėjo 13-ąją dieną, mano pečius apglėbia mano numylėtasis raudonasis parašiutas. Numylėtasis ir the lucky one – number 13 Vat ir va kaip reikia mesti į šalį visus tuos kvailus prietarus

Pasiruošiame, prisėdame atsipūsti ir susikaupti pušelių pavėsyje…

Susikaupimo akimirka

Ir visai netrukus mes jau sėdime lėktuve, kuris, neįtikėtina, bet vis dar sugeba pakilti

Oplia, ir mes jau lėktuve

Šiandien buvo mano penktasis šuolis. Jo nuostabumas slypi tame, kad galiausiai stovint 1200 metrų aukštyje prie atlapotų lėktuvo durų man buvo gera ir ramu. Viską ramiai suvoki, žinai, kas ir kaip bus, pasitiki įranga ir… žengi žingsnį besimėgaudama! O tada tik belieka viską susitikrinus grožėtis aplinka, gėrėtis Nemuno vingiais, šiek tiek paraižyti dangų ir sėkmingai nusileisti

Vat taip atrodo tikrai laimingas žmogutis

Vat taip atrodo laimingi žmonės

Vat taip atrodo laimingi žmonės

Ir, žinoma, pasidžiaugti ir įsiamžinti su šiandienine šuolių gera kompanija

Smagi kompanija geriausioje DZ

Ir dar… be Tavęs užkariauti oro stichiją niekada nebūtų taip įspūdinga :-*

Su savo Angelu (hug)

O jūs jau pamanėte, kad čia viskas :-D

Turiningą savaitgalį vainikavome geocaching”u

Geocaching in Pociūnai

Bei lengvu padiggeriavimu Birštone – aplankėme seną, apleistą Birštono sanatoriją…

Apleista Birštono sanatorija

… kuri pakerėjo tuo, kaip sąlyginai puikiai yra išsilaikiusi, pakankamai nedaug nusiaubta. Gali net rasti visą klientų duombazę! Tiesa, senojo varianto, bet visgi

Pacientų duombazė

O užlipus ant stogo gali pasigrožėti vingiuojančiu Nemunu, užmesti akį, kaip atrodo mėtomi parašiutininkai iš šalies, nes kaip tik tuo metu regėjome AN-2 keliantį sekantį bortą studentų.

Nuo stogo atsiveria žavus vaizdas

Bei vėlgi įsiamžinti visi drauge

Ačiū už kompaniją!

Na, gerai, o dabar jau kaip ir viskas Turiningai, ar ne?

Pirmiausia Tomas mums nurodė apžvalginę panoraminę aikštelę, atveriančią miestą šiek tiek iš aukščiau ir leidžiančią pažvelgti plačiau.

Stokholmo panorama

Stokholmo panorama

Tiesa, pirmasis įspūdis buvo – uosto šurmulys ir dūzgiančios, knibždėte knibždančios miesto gatvelės, kampuotai įsirėžusios tarp sublokuotų miesto kvadratinių namų.

Užmetus akį į Karalių rūmus, supratau, kodėl patys švedai jų nevertina, nes šis pastatas iš tiesų primena paprasčiausią dėžę Ir tik vartų atributika bei gana laisvai besijaučiantis ir besielgiantis garbės sargybos kareivukas pagyvina vaizdą.

Karalių rūmų vartai

Tiesa, vėliau senamiestyje netyčiukais sutikome kur kas daugiau kažkokiam oficialiam renginiui parikiuotų kareivių. Tos baltumu net tviskančios uniformos iš tiesų atima žadą

Parodomoji kariuomenės rikiuotė

Parodomoji kariuomenės rikiuotė

Parodomoji kariuomenės rikiuotė

Kad Stokholmas yra uosto miestas gali suprasti ir iš vietinių “mikriukų” – maršrutinių laivų, galinčių padėti tau nusigauti į toliau ar arčiau esančias salas bei uostus

Vietiniai "mikriukai"

Šis vaizdelis primena Prahą Šiaip man, kaip vandens žmogui , miela ir malonu buvo vaikščioti po miestą, kur gausu tiltų, akies kampeliu veik visada gali regėti tekantį vandenį.

Stokholmo tiltai

O vat jų Meridianas, juokauju, Meridianas yra mūsų , bet jie taip pat turi senamiestyje prišvartuotą neplaukiantį burlaivį, kuriame įrengę viešbutį! Tiesa, pro šalį einant pastebėjome, jog varteliai užrakinti ir bent šiuo metu viešbutis klientų nepriima, tačiau idėja graži. (Panaši idėja įgyvendinta ir Osle, kur priešais Operos rūmus prišvartuotame laive taip pat įkurtas mažas jaukus viešbutukas).

Laivas-viešbutis

Laivas-viešbutis

O smagiai pavaikščioju gera užkąsti Jei McDonald”o maistas vadinamas safe food”u, nes bet kuriame pasaulio kampelyje pirkdamas tenai tu žinai, ką gausi, tai mums jau tapo tokio tipo maistu kebabai O po Norvegijos kainų švediškos kainos pasirodė net labai nesikandžiojančios Tiesa, pasiimti išsinešimui nebuvo pati geriausia mintis, tačiau vietiniai žvirbliai tuo buvo labai patenkinti

Pietums - vietiniai kebabai

Taigi, apibendrinant – Stokholmas nėra svajonių sostinė ir nepatektų į must to see miestų sąrašą, tačiau jei jau keliaujama pro šalį, tai pasižvalgyti verta. Jau vien smagu akis paganyti į tas aibes jachtų ir burlaivių, prišvartuotų senamiesčio krantinėse

Norvegija kalnų nestokoja, bet mūsų kelionės tikslas buvo Lysefjord‘as, esantis Vakarų Norvegijos pietinėje dalyje. Ketinome ne vien aplankyti ir pamatyti, bet ir realizuoti ropejumper”ių svajonę – šokti nuo kilometro aukščio skardžio. Deja, nepalankios oro sąlygos ir ribotas laikas šios svajonės šiemet neleido įgyvendinti, tačiau viltis miršta paskutinė – bus dar tų vasarų ir, jei tik ryžto bei valios nepritrūksime, šoksime

Kelionė link planuotųjų kalnų buvo nelengva ne tik mano jautriam skrandžiui, bet ir automobiliams…

Kalnų serpantinai priverčia stabtelėti

Norvegijoje nemažai laiko praleidęs ir pakeliavęs kolega Kęstas buvo perspėjęs apie tai, jog kalnų serpantinuose stabdžių kaladėlės nukenčia, bet realiai nemaniau, kad, rodos, ne tokiuose jau ir pyktybiškuose posūkiuose jos taip greitai susvils… Degėsių smarvė priverstinai sustabdo aikštelėse, kur galima pasigrožėti atsiveriančia gamtos didybe.

Sraunus ir gaivus krioklys

Tai buvo pirmasis sutiktas didelis krioklys. Na, mums kelionės pradžioje jis atrodė didelis Vėliau sutikome ir kur kas įspūdingesnių, bet šitas pakerėjo ne ką mažiau. Tas gaivus šalto vandens čiurlenimas. Lediniais lašiukais apipurškiantis ir nepaliaujamai šniokščiantis, tarsi gyvatė įspėjantis neužsimiršti, su kuo turime reikalą ir pasisaugoti. Ir tas nesibaigiančio peizažo pojūtis – kuo aukščiau lipi, tuo labiau atrodo, kad krioklio pradžios nė nesurasi, nes už, rodos, toliausiai matomos pakopos staiga atsiveria dar viena ir taip vis tolyn ir tolyn.

Galiausiai pasiekę vietą, iki kurios toliausiai galima nukeliauti kalnuose su mašina, susipakavome krepšius ir patraukėme… tiesiai Nusiėmę kryptį paprasčiausiai išsiruošėme ieškoti Lysefjord”o ne turistiniais takais, o nepramintais kalnais.

Tas ilgas kelias... kalnais

Kelionė iki tikslo truko nei daug, nei mažai – apie 5 valandas. Užtat kokia nepakartojamai skani vakarienė po to buvo!!! Tie plastmasiniai makaronai ir konservai buvo pats pačiausias delikatesas

Kalnuose sužavėjo, rodos, visur tyvuliuojantys ežeriukai.

Skaidrieji ežerai

Jų skaidrumas taip ir kvietė pasinerti, išsimaudyti, pajusti jų gaivą. Tiesa, pabandžius kyštelėti ranką, suvokdavai, kad pasinėręs pajusi ne gaivą, o stingdantį šaltį Ne per seniausiai palikę vasarišką Lietuvą dar nebuvome pripratę prie kur kas vėsesnio Norvegijos kalnų klimato.

Mums, lygumų gyventojams, atstumai kalnuose buvo sunkiai suvokiami ir apskaičiuojami – tai, kas atrodydavo visai netoli, paaiškėdavo esant už geros valandos kelio, o tos, rodos, nedidelės kalvos priartėjus atsiverdavo visa savo neįkopiama didybe.

Neaprėpiama kalnų didybė

Poilsio akimirka kopime sustingdydavo viską aplinkui – paskendus svajose, nebegirdėdavau nesustabdomai košiančio vėjo, nutildavo galybės upeliukų čiurlenimas, likdavo tik horizonte pranykstančios kalnų keteros ir didžiulis atviros erdvės pojūtis…

Poilsio akimirka

Upeliai, virstantys stačiais kriokliais kalnuose nėra retenybė. Jie gundo gurkštelėti jų tyro, tiesa, menkaverčio žmogaus organizmui dėl mineralų trūkumo, vandens, bet kartu tarsi perspėja neužsimiršti ir nepaslysti.

Kalnų upelis

Galiausiai pasiekus kilometro aukštį, pasimeti Stabteli netoli skardžio krašto, žvilgteli žemyn ir pasijunti toks mažutis Arba žvilgteli į, rodos, kepurę remiančius debesis ir negali atsistebėti, kad dangus taip arti

Arčiau dangaus

Arčiau dangaus

Po beveik penkių valandų kupinos įspūdžių kelionės galiausiai pasiekiame tą garsųjį Kjerag’o akmenėlį , kuris įstrigęs 1084 metrų aukščio tarpeklyje.

Kjerag'o akmuo

Žengti ant jo nebuvo labai jauku, nes nelabai jau patikimai jo įstrigimas atrodo Nors realiai supranti, kad prakabėjęs čia velniai žino kiek laiko, kabės jis dar tiek pat Bet žmogaus fantazija artėjant link tarpeklio krašto ima intensyviai dirbti savo darbą – nepaliaujamai klausinėti “O kas, jei būtent dabar jis nukris? Arba jei tu paslysi?” Na, nei paslydome, nei nukrito, palikome ir kitiems turistams pasidžiaugti, nors juokavome, kad galėtumėme iškrėsti pokštą – su turima įranga iškelti lauk tą akmenį ir palikti kokį juokingą plakatą

Buvo keista, bet tuo pačiu ir labai įdomu pirmą kartą apsigyventi kalnuose Kiek paieškoję radome tikrai neblogą ir sąlyginai sausą vietelę, kurioje netruko išdygti stovyklavietė

Stovyklavietė kalnuose

Ar galite įsivaizduoti, kaip gera pabusti aukštai kalnuose? Būti pažadintai ramių kalnų ežeriuko bangų mūšos? Prasegti palapinę ir tiesiog gerėtis?.. Aš dabar jau žinau, koks nuostabus tai pojūtis. Kaip atperka tas grožis šaltį ir kiaurai košiantį kalnų vėją.

Ryto akimirka

Dažnam žmogui nejauku prieiti artėliau prie skardžio krašto, tuo tarpu baser‘iai važiuoja čia būtent tam, kad atsistotų prie to skardžio krašto, atsispirtų ir atsiduotų laisvam kritimui iki pat paskutinės akimirkos, kuomet metas skleisti parašiutą.

Basejumper'iai

Tuo tarpu mums šįkart teliko patogiai įsitaisyti ir stebėti, “kaip krinta organizmai” Gėrėtis, žavėtis ir tik įsivaizduoti, ką jie turėtų jausti

Pasiruošusi stebėti baser'ius

O toliau telieka tik žavėtis kalnų dovanojamomis gamtos grožybėmis:

Gulk po akmenėliu

Gaivus kalnų upelis

Gerk drąsiai, avinėliu nepavirsi

Sniegas rugojūtį!

Sniegu rugpjūtį!

Debesų gaudyklės

Ir debesis gaudančiomis kalnų viršūnėmis

Beje, vos nepamiršau, kalnuose tarsi Lietuvos pievose bičių zuja, rodos, tūkstančiai avių , kurios yra labai jau smalsios ir juokingos

Smalsioji avelė

P.s. juokai juokais, bet mano smagieji botikai pasirodė pati puikiausia avalynė šitam kalnų turizmui Nes likau sausomis kojomis, o ir pado protektorius buvo tinkamas lipimui, kopimui, šokinėjimui per tarpeklius ir panašiai

Gender, Media and Journalism studentai ir dėstytojai

Bet, nuoširdžiai tariant, nusivyliau. Nusivyliau pačiu didmiesčiu ir, deja, neturėjau progos pasidairyti po išgirtuosius fiordus

Visgi trumpas kelionės reportažas

Pirmiausia, akivaizdus pastebėjimas, jog žiemos sezonas šioje šalyje yra totaliai netinkamas turistavimui! Iš pradžių parą snigo be perstojo, o po to pradėjo pliaupti lietus… Galite įsivaizduoti vaikštinėjimo po miestą sąlygas… Be to, visi muziejai ir lankytinos vietos žiemos sezonu dirba itin trumpai – maždaug iki 15-16val. Temsta itin anksti – 16 valandą jau būna tamsu. Dėl šių priežasčių ir, žinoma, dėl paskaitų, kurios vyko iki maždaug 15 valandos kasdien, aplankyti pavyko ne tiek jau ir daug.

Atvykę šeštadienio popietę ir įsikūrę, sekmadienį suskubome aplankyti Oslo paslaptimi laikomo Emanuelio Vigelando muziejaus.

Išskirtinumas tame, kad pastarasis muziejus yra įsikūręs prašmatniame gyvenamajame rajone, miesto pakraštyje. Be to, dirba tik sekmadieniais ir tik nuo 12 iki 16 valandos! Taigi šiaip taip radome ir… nustebome… (čia nuotraukos geriau atspindės nei žodžiai )

Pirmiausia leiskite supažindinti su muziejaus istorija.

Emanuelis Vigelandas turėjo brolį Gustavą Vigelandą – itin garsų Norvegijoje ir pasaulyje skulptorių. Taip jau susiklostė, kad Emanuelis liko šešėlyje su savo daile. Pasirodo, jį tai stipriai paveikė, taigi dar 1926 m. pasistatė sau būsimąjį mauzoliejų, kurio sienas išpiešė žmogaus gyvenimo ciklo serija, pastatė keletą gimimo skulptūrų ir… virš durų paliko vietą urnai su jo pelenais po mirties… Durys į mauzoliejų yra žemos, nes Emanuelis, pasirodo, labai norėjo, kad borlis Gustavas, atėjęs aplankyti šios vietos, nusilenktų jam ir taip tarsi pripažintų jo talentą…

Na, o mano įspūdis iš muziejaus… da freaky one! Tamsa, keistai vulgarūs piešiniai ir šiurpinantis aidas!..

Kitos dienos vakarą keturiese išsiruošėme apžiūrėti Gustavo Vigelando skulptūrų parko. Į muziejų nebepatekome, nes, kaip jau sakiau, jie dirba itin trumpai. Bet parką apžiūrėti turėjome progą, nes jis atidarytas visą parą.

Visą dieną snigo, taigi parkas ir skulptūros ramiai miegojo po sniego patalais. Tai viena vertus neleido apžiūrėti pačių skulptūrų atidžiai, bet kita vertus sustiprino įspūdį, nes parko didumas ir masyvumas sužavėjo. Kartu jame dvelkė maloni ramybė.

Kažkurį vakarą vos tryse nepabūgusios lietaus ir telkšančių balų išsiruošėme apžiūrėti Norvegijos karinių pajėgų muziejaus. Deja, teko nusivilti, nes jis jau nebedirbo… Bet turėjome progą apžiūrėti gražiai sutvarkytą fortą, kuriame įkurdinta ir Norvegijos Krašto apsaugos ministerija (kaip tikslingai ir protingai panaudota aplinka!)

Sužavėjo nuo kalvos atsiveriantys įlankos vaizdai…

Tą patį vakarą prasukome ir pro garsųjį Oslo Operos ir Baleto teatro pastatą, kuris atidarytas vos 2008 metų balandžio 12 dieną. Tikrai įdomi ir dėmesio verta architektūra, beje, geriausiai atsiskleidžianti vakare

Kasdien grįždami iš miesto praeidavome pro Norvegijos karališkuosius rūmus, reprezentuojančius konstitucinę monarchiją (su parlamentu).

Sužavėjo Garbės sargyba, kuri budėjo prie rūmų visą parą!

Na, ir dar vieną dieną sugebėjome ištaikyti progą nuvykti į garsųjį Kon-Tiki muziejų. Deja, žiemos sezonu nėra galimybės vykti į jį keltu Tuo pačiu būtume turėję progą pamatyti bent dalelę fiordų.

Muziejuje galite išvysti garsaus istoriko Thor Heyerdahl eksponuojamus laivus, kuriais siekta įrodyti, jog vikingai galėjo jau senovės istorijoje nuplaukti tolimus maršrutus ir pasiekti Amerikos žemyną.

Muziejuje galite išvysti du laivus – Ra II, kurio kelionė nebuvo sėkminga ir tikslo jis nepasiekė, bei Kon-Tiki, kuris įveikė Ramųjį vandenyną per 110 dienų dėka savo patvarumo ir Humboldt’o srovės, kryptingai plaustą nešusios link Pietų Amerikos.

Tą pačią dieną užsukome ir į Norvegijos kultūros muziejų. Kažkas panašaus į mūsų Rumšiškėse esantį kultūros parką. Čia taip pat gali išvysti tam tikrų periodų skirtingus pagal sritis pastatus bei žmonių buities išskirtinumus. Kadangi temo ir oras nežavėjo, tai labai nesigilinome, tik skubiai aplankėme bažnyčią, datuojamą apie 1200 metus, esančią šiame parke.

Labai gaila, kad neaplankėme Nobelio taikos premijos muziejaus, kuris mane domino. Be to, skaudžiausia, kad neišvydau Norvegijos gamtos stebuklų… Bet bent jau kelis vakarus maloniai pasivaikščiojau palei prieplauką, kurioje ramiai linguojantys laivai leidžia bent įsivaizduoti tą ramybę, užplūstančią plaukiant jais…

4:50 iš saldaus miego išplėšė šaižus viešbučio telefono skambutis – “Vaša ekskursija. Ja ždu.” 5:00 mes jau sėdime taksi ir riedame į dykumoje esančius garažus, kur “pasikinkysime” keturračius ir kartu su gidu minsime į dykumą.

O dykumoje tokį ankstyvą rytą šalta! Tamsu, vėjas košia kiaurai, bet smagu

Stabtelime prie vienišo medžio dykumoje… Gidas sako, kad čia pirmasis medis, pasirinkęs išaugti šioje “smėliadėžėje” Nežinia, kiek tame tiesos, o kiek pasakos turistams Bet šįkart tiesiog pasigrožėkime augalo sugebėjimu išgyventi

Pakeliui stabtelime ir prie beduinų kaimo. Anot gido, čia gyvena 45 beduinai. Dieną vykstančių ekskursijų metu čia sustojama turistų pavaišinti vietine kava (nė nenoriu įsivaizduoti jos skonio… (puke)). Tokį ankstyvą rytą išvystame kelias vaikštinėjančias nuo galvos iki kojų apsimuturiojusias figūras.

Saulėtekis dykumoje… Mmm Žinokite, verta išsiversti iš lovos 5 valandą ryto, kad pamatytum tą milžinišką saulės burbulą, kylantį tarp kalvų, o priešingoje pusėje dar regėtum ryškų kaip naktį mėnulį, kuris, beje, nepradingsta iš dangaus žydrynės dar gerą pusdienį

Taigi šiam kartui atsisveikindami su saulėtuoju Egiptu smagiai prasinešėme rytiniais neaprėpiamos dykumos plotais ir tyliai sau mintyse pažadėjome sugrįžti, nes ten… šilta, įdomu ir smagu

Iki