Juodai reikia pavasario. Ne, ne tas žodis. Juodai jo negali reikėti, nes juodos ir visos jos pilkų atmainų jau pakanka. Per akis. O dabar JAU reikia pavasario. Aš rimtai. Šaukiuosi JO! S.O.S. arba C.O.S., t.y. Call of Spring! (atleiskit, gerbiami lituanistai, bet toks jau tas šiuolaikinis jaunimas su savo anglikonizmais priešaky…)

Perkuičiau visą spintą, išverčiau stalčius, net po lova patikrinau… Nėra… Niekur nėra… Nerandu… Nerandu savo įkvėpimo, džiaugsmo odės, užpompuojančios darbui ir paleidžiančios gaiviais upeliais pačias netikėčiausias mintis… Buvo bepradedą tirpti ledai ir pavasarinis šurmulys po truputį budo, jau galėjau girdėti besiridenančius ištirpusio sniego vandens upelius ir… oplia! Kažkas ėmė ir vėl atjungė šildymą, o saulę uždarė į skladuką (taip, sandėliuką turėjau omenyje ).

Mano mintys nepakyla iš komos… Priverstinai elektrošokais bandau žadinti, bet gaunasi šnipštas, nes berutuliojant naują idėją tereikia tik vienai akimirkai žvilgtelėti pro langą ar pasukti galvą į šalį ir… basta! Ji išdavikiškai pabėga, o tada jau gaudyk vėją laukuose.

Net klaiku! Rimtai, kažkokia  totali tuštuma. Man dar taip nėra buvę. Atsikeliu ryte ir nežinau, ką noriu nuveikti su tuo pačiu brangiausiu, turimu savo rankose – šiandiena, kuri nebepasikartos, kuri yra vienintelė ir unikali, nes rytoj jau bus rytoj, bus kita ir kitokia diena…

Noriu labai labai ryškiai žalios žolės, kokia būna tik pavasarį. Noriu gležnų žibučių, kurios užburia savo violetine spalva. Noriu klestelėti ant žemės ir suprasti, kad ji dar šalta, nes juk dar pavasaris, o ne vasara, bet tokia gaivi. Pulsuojanti, alsuojanti, bundanti ir besirąžanti… Kažkodėl manau, kad tada ir mano įkvėpimas sugrįš. O jeigu ne…

Širdis nerimastingai suspurda ir raudonis išmuša žandus… O jeigu ir pavasaris nepažadins iš sąstingio? Jeigu taip ir liksiu paskendusi pilkumoje?..

Aš visiškai, 100% neįsivaizduoju, ką noriu veikti. Kai vaikystėje klausdavo “Kuo būsi suaugusi?“, turėdavau teisę pasakyti, kad dar nežinau, kad dar turiu laiko sugalvoti. O ar dabar dar galiu taip sakyti? Galiu, negaliu, koks skirtumas, juk esmė tame, kad tikrai dar nežinau!..

Aš dar nesuaugau. Taip. Aš dar nesijaučiu suaugusi O nesijaučiu = nesu

Man reikia į kitą dimensiją. Juodai reikia į kitą srautą, kitą planetą, kitą orbitą… Reikia apversti viską aukštyn kojomis ir pasižiūrėti, gal kažkur pasąmonėje pabus tas “štai ką aš noriu veikti!”

Man reikia energijos iškrovos – pavargti tiek, kad nebegalėčiau nei pirštelio pajudinti, grįžusi krisčiau kryžiumi į lovą ir užmigčiau išsišiepusi nuo ausies iki ausies. Manyje tūno tiek energijos, kad pakaktų atominę elektrinę įsukti! Ji kunkuliuoja ir tiksi, tiksi, tiksi, erzinančiai primena apie save kiekvieną rytą, kai pabundu ne pailsėjusi, o pavargusi po dar vienos nakties, kuri suleido dar dozę į mano kūną. Turiu šitiek jėgų, o jaučiuosi tokia pavargusi…

Sušiktas egzistencializmas! Būti ar nebūti… Veikti ar neveikti… Sutikti ar nesutikti… Fe Tiek daug klausimų ir dar daugiau atsakymų, kas tai? Ogi SUAUGUSIŲJŲ GYVENIMAS

P.s. kažkokia minčių samplaika. Nekontroliuojamas srautas ir besiveržiantis lauk pesimizmas, kuris tik dar labiau erzina, nes man paprasčiausiai prie veido netinka…

Stalčiuje (na, gerai, ne stalčiuje, o kompiuterio kietajame diske moderniame stalčiuje ) guli du nebaigti ruošti analitiniai straipsniai… Kaba magistrinis (na, tarkim, pastarąją parą buvau sukaupusi valios prie jo gerokai padirbėti)… Trypčiodamas koja nekantrauja bakalaurinis… “Auros” puslapis nori dėmesio… Blog’as merdėja…

O man kūrybinė koma…

Pasiruošiu, susikaupiu, prisėdu prie kompiuterio… žvelgiu į ritmingai mirkčiojantį juodą kursorių baltame lauke ir… staiga atsiduriu baltoje baltoje, sniego patale skendinčioje įduboje Apsidairau ir akimis atradusi aukštyn vinguriuojanti takelį, žengiu juo tolyn. Kylu aukštyn, stebiu žiemos apglėbtą gamtą, klausausi mažų upelių, gimusių tirpstant ledui, čiurlenimo. Čia ir juoda spalva yra begalo graži, nes tai iš po sniego patalo miegantis kalnas kyšteli savo ranką ar koją, parodo aštrią alkūnę ar negilią bambos duobutę

Sunku sėdėti prie kompiuterio, kai spirgi iš begalinio troškimo, pajusti žaismingai skruostus bekandžiojantį šaltuką, kai nori klampoti per pusnis ir po ilgos trasos labai labai pavargusi, bet labai labai laiminga kristi į minkštutį miegmaišį, apsikabinti šiltos kakavos puodelį ir žiūrėti į vakarėjantį dangų.

Žiema yra graži. Ypač tokia, kokia yra dabar Ir nesakykit, kad šalta (shake), nes tikriausiai paprasčiausiai pasirinkote netinkamą aprangą ir avalynę Žiemą būna pats gryniausias oras metuose – giliai įkvepiant, toks įspūdis, jog apšąla nosies sienelės, o kartais net priverčia visu kūnu nubėgti šiurpuliukus, bet kaip gera ir gaivu, kaip šviežia ir malonu.

Nebematau mirksinčio kursoriaus. Regiu ankstyvą rytą pamiškėje, greta neramiai po ledu šniokščiančios ir tarsi perspėjančios, jog ji nemiega, ji gyva, ji čia pat ir ji agresyvi, upės. Girdžiu gamtos garsus, užplūstančius mano kūną su kiekvienu giliu įkvėpimu ir padedančios išvalyti, pasijusti lyg naujai gimusiai po kiekvieno gilaus gilaus iškvėpimo. Baltas sniegas, tamsiai žalias kilimėlis ir aš, susirangiusi lotoso pozoje, ramiai kvėpuojanti, pasisveikinanti su saule, su gamta, su nauja diena…

Noriu į šonus ištiesti rankas. Stipriai stipriai. Ir pastumti kambario sienas. Išplėsti ribas… Išlaisvinti manyje tūnančią energiją…

Šiemet laukia netradicinis (o kada jis bebuvo tradicinis prisimenant vienus labai smagius metus, kai bėgom, lipom greitai greitai į vandens bokštą, o po to drebančiomis rankomis iš nuovargio šaudėm šampe arba kai naujuosius pasitikinėjom ant daugiabučio stogo o pernai metai Taujėnų dvare (smirk)) naujųjų, 2010-ųjų metų pasitikimas

Nusprendę, kad lietuviško vinigreto atsivalgysime per… Velykas su smagia RopeJumping‘o kompanija traukiame šiek tiek piečiau – į Kroatiją.

Planas nei didelis, nei mažas, bet labai jau viliojantis – pašuoliuoti nuo kelių svajingai aukštų, lyginant su Lietuvos masteliais, tiltų, pamatyti keletą įdomių vietelių, paragauti išgirtojo kroatiško vyno, apsišopinti ne lietuviškomis kainomis ir dar ką nors tokio nuveikti, kad mums būtų smagiau, o kitiems blogiau

Dar labai viliojančiai visoje šitoje kelionėje skamba Kūčių vakaro sutikimas pačioje švenčiausioje Europos šalyje – Lenkijoje Ir nakvojimas palapinėse, nors kiek žinau Slovėnija pasitiks kitokia nei čia šiuo metu temperatūra, bet vis tiek bus man asmeniškai įdomu

Taigi vagi, o kaip ten viskas seksis ir klosis, papasakosiu grįžusi, sausio pirmosiomis dienomis

Smagių ir be lūžių 2010 – ųjų ryto

Aš vis mąstau, galbūt atšvaitai kai kuriems žmonėms atrodo beprotiškai sunkūs, sveriantys kokius 10, 15, o gal net 300 kg, jei jie nusprendžia “neapkrauti” savo vaiko, o galų gale ir paties savęs šiuo atributu?

Mes, lietuviai, esame juodčkių tauta. Taip, būtent juodčkių, nes apsidairius gatvėje išvysi didžiąją dalį žmonių, vilkinčių vos ne nuo galvos iki kojų tik juodai, pravėrę spintas, dažnas iš mūsų “sužibame” juodos spalvos ar jos atspalvių palete (čia taikau ir į savo vartus ). O kai toks juodčkis išžygiuoja į gatvę… ir dar sutemus… ir dar lietuviškai besniegei žiemai (na, šiandien situacija, panašu, keičiasi į gerą ) bujojant… ir dar be atšvaitų! Tada, vairuotojau, laikykis!..

Kiek kartų širdis kulnuose atsidūrė, nes pėsčiąjį pastebėdavau likus vos keliems metrams iki jo… Kiek kartų teko pavojingai manevruoti dėl tokio staiga išnyrančio, rodos, iš niekur juodojo praeivio… Ir tokiomis akimirkomis galvoje šmėkštelėdavo vienintelė mintis – “Ir šitie žmonės dar drįsta ką nors – Vyriausybę, politikus, partiją, maxima, per mažai ar per daug skaisčiai šviečiančią saulę ar dar bala žino ką – kaltinti, kad nesirūpina jų gerove? O patys kaip elgiasi?…”

Jau ne kartą važiuojant pro Ramučius, kurie, kaip ir daugelis mažųjų miestelių, kriziniais taupymo sumetimais, labai anksti išjungia gatvių apšvietimus, pravažiuoju pro žmogelį, pėdinantį pakele su įjungtu žibintuvėliu rankoje. Man širdis suspurda iš džiaugsmo, taip norisi sustoti, pribėgti prie žmogaus ir nuoširdžiai padėkoti, kad rūpinasi savimi, o kartu ir mano širdelę tausoja nuo per ankstyvo infarkto Bet nesuprastų, nes jam, tai yra normalu – pasirūpinti savimi! Tuo tarpu tiems, kuriems nedašunta, gali kuolą virš galvos tašyti, o jiems taip ir nedašus… Kol vieną dieną nebus partrenkti… O tada kaltins visus ir viską aplinkui, bet tik ne patys save…

O gal reiktų skirti baudas tiems, kurie nedėvi atšvaitų tamsiu paros metu? Nes jei lietuvio makaulėn tik tokiu būdu galima įkalti suvokimą, kad atšvaitas nesveria trijų tonų ir kad nenukris ranka, jei jį prisisegsi, tai tebūnie, tikrai palaikyčiau tokį sprendimą.

Pamenu, kai svečiuojantis Osle išvydau darželinukų būrelį, skardžiais balsais klegenančius ir besiridenančius paskui savo auklėtoja, ir jie visi iki vieno buvo apvilkti šviesą atspindinčiomis liemenėmis!!! Ir, jūs tik įsivaizduokite, nei vienas iš jų nepatrūko ir nesijautė nepatogiai, negražiai ar dar bala žino kaip ne-. O pas mus – atšvaitas nelygis?.. Pfff…

Iliustracijai paveikslėlis, kurio informaciją visi žinome, bet dažniausiai numojame ranka:

Gaila, kad, pavyzdžiui, drabužių ar aksesuarų rinkoje nebuvo pagauta ir labiau išplėtota šviesą atspindinčių elementų, detalių tematika. Nes, tarkim, sportininkų striukės ar batai, su jau įsiūtom atšvaitinėm detalėm yra tikras gėris vairuotojams, o ir vartotojams, nes galbūt daugelis iš jų niekada nebūtų užsidėję atšvaito ant rankos ar prisisegę prie kuprinės, tačiau jų mėgiamos aprangos gamintojai jais jau pasirūpino Labai norėčiau, kad tai taptų kur kas populiariau ir išradingiau – juk apstu aksesuarų, kurie gali tapti ne tik puošmena, bet ir naudingi

Pamąstymui - vairuodama atkreipiu dėmesį, kad dažnas bomželis turi atšvaitą, kad ir kokį nutriušusį, bet atliekantį savo funkciją, ir kėblindamas šalikele yra visada matomas. O mes ar esame pastebimi laiku?