Publikacijų archyvas temai »Apžvalgos «

11
Kov
Publikuota temoje: Apžvalgos, Dienoraštis

Daugelį metų Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą minėdami sostinėje, šiemet nusprendėme pasižvalgyti, kaip valstybinė šventė minima Jonavoje.

Dieną pradėjo jau tradiciniu kovo 11-ąją tapęs 12,5 km bėgimas “A. Kulviečio paminklas – Jonava”, organizuojamas Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos. Nuoširdžiai džiaugiuosi už visus įveikusius šį atstumą ir didi pagarba nuo manęs visiems pasiryžusiems, nes mano asmenine nuomone, tokį atstumą nubėgti nėra juokas ;) O ir prabėgančiųjų puškavimas leido suprasti, kad net grakštiems bėgikams yra kur pasistengti :)

Pamoję finišuojantiems patraukėme į nedidukę Jonavos miesto bažnytėlę, kuri traškėjo nuo žmonių gausos. Gražu pasižiūrėti į centre pasirikiavusius kareivius bei susėdusias ir įdėmiais bei pagarbiais žvilgsniais juos tyrinėjančias močiutes, švelniai nusišypsančias, kuri nekuri net drebančia ranka supstelėjančias greta stovinčio kareivio delną, matyt, mieliems prisiminimams plūstelėjus žilon galvelėn…

Bažnyčios šaltą tylą suskaldęs Ruklos įgulos kapelionas Arnoldas Valkauskas nedaugiažodžiavo, o ramiu balsu pamoksle dėstė tokias, rodos, paprastas, bet dažnai pamirštamas tiesas – apie laisvės svarbą ir esminę užtvarą jos siekiant – baimę prarasti kažką to, ką turi ir prie ko pripratai, o iš esmės, juk tai tebūtų sotesnis kąsnis ar dalelė kasdienybės, kurios netektum tik trumpam, laikinai, vėliau susikurtum vėl, gal kiek kitokią, bet tavąją. Kiek nukrypstant – ne vienam ir tikrai ne dešimčiai Lietuvos kunigų derėtų pasimokytigerb. A. Valkausko atvirumo ir paprastumo kalbant susirinkusiesiems. Ne pompastika ir čaižymas už visas visatos nuodėmes turėtų plaukti iš sakyklų, o teisinga, tvirta, bet labiau tėviška ar kolegiška, o ne poniška ir įsakmi kalba… Kunigas pirmiausia turi būti geras psichologas, gebantis prabilti prie auditorijos pritaikyta kalbos maniera. Bet apie ką aš čia, juk to klano nepakeitė šimtmečiai, nepakeis ir mano pamąstymai :)

Ruklos įgulos padalinių kariai, savanoriai bei šauliai po mišių tvarkinga vora išrikiuoti greta bažnyčios, patraukė centrine miesto gatve link Santarvės aikštės, kurioje nuaidėjo aibė ilgesnių ir trumpesnių politikų, dvasininkų bei karininkų kalbų, buvo padėtos gėlės prie paminklo Lietuvos Nepriklausomybės kovų kariams savanoriams bei nuaidėjo trys Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos bataliono karių paleistos pabūklo salvės.

Ir pabaigai Jonavos kunigo kalboje panaudota citata, paskatinanti įsiklausyti ir bent akimirkai susimąstyti ;)

Paradoksalu, tačiau šiais laikai platesni keliai, tačiau siauresni požiūriai. Mes išleidžiame daugiau, bet turime mažiau, mes perkam daugiau, tačiau džiaugiamės mažai. Mūsų namai didesni, tačiau mažesnės šeimos, daugiau patogumų, bet mažiau laiko. Mūsų moksliniai laipsniai aukštesni, bet žodžiuose ir darbuose mažiau prasmės, daugiau žinių, bet mažiau teisingumo, geresnė medicina, tačiau mažiau sveikatos. Mes [...] esam per daug pavargę ir pikti, kalbam per daug, mylim per retai, nekenčiam taip dažnai. Mes išmokome kaip pragyventi, bet ne gyventi. Mes išvalėm orą, bet užteršėm sielą. Užkariavom kosmosą, bet nebepažįstame vidinio pasaulio. Daugiau rašom, bet mažiau išmokstam. Daugiau planuojam, mažiau įvykdom. Išmokom skubėti, bet nebemokam palaukti. Tai neįtikėtinų pelnų, bet lėkštų santykių laikai. Mūsų namai išpuošti ir patogūs, bet juose nėra namų šilumos. Didinam turtus, bet mažinam vertybes…

Tikiuosi, kad Jūsų šventė buvo tokia pat jauki ir miela, paskatinusi bent tuziną kartų nusišypsoti, atgręžti veidą į saulę, akimirkai užsimerkti ir leisti praskrieti minčiai “Kaip man čia, Lietuvoje gera!“. Jonavoje šio to trūko – patriotinių dainų muzikos fono, kokybiškesnės garso įrangos, kad kalbas galėtų girdėti ir netoliese šurmuliuojantys senukai, vaikų bei suaugusiųjų rankose plevėsuojančių vėliavėlių ar trispalvių balionų. Bet tai smulkmė, lengvai pataisoma ir realizuojama. O besišypsančių žmonių ir išpūstomis akimis dėdes kareivius palydinčių vaikų pakako su kaupu :) Taigi, su mūsų švente, nepriklausomos Lietuvos piliečiai!

Patiko? Dalinkitės su draugais ;)
  • Print
  • Digg
  • Facebook
  • Google Bookmarks
  • Add to favorites
  • email
  • LinkedIn
  • Live
  • MySpace
  • RSS
  • Twitter
  • Technorati

Esi nepatenkintas Lietuva? Bambi, kaip nori iš čia pabėgti, kaip tave viskas viskas čia siutina ir kaip viskuo aplinkui esi nusivylęs, nes ten, kitur viskas yra geriau (kol nenuvykai ir nepamatei, kaip ten yra iš tikrųjų? ;) )? Atsikvėpk. Užmesk akį ir suprask, ką reiškia svajoti, tikėti IR siekti to geresnio, to savo, to tikro lietuviško. Ir didžiuotis :) Didžiuotis tuo, kuo esame. Tuo, dėl ko kovojame. Tuo, ką pasiekiame patys, o ne gauname ant lėkštutės…

Patriotizmo dozė artėjant kovo 11-ajai ;)

P.s. o mane nuoširdžiai sugraudino :)

Patiko? Dalinkitės su draugais ;)
  • Print
  • Digg
  • Facebook
  • Google Bookmarks
  • Add to favorites
  • email
  • LinkedIn
  • Live
  • MySpace
  • RSS
  • Twitter
  • Technorati
27
Vas
Publikuota temoje: Apžvalgos, Laisvalaikis

Vakar savo išleistuvių šventę paįvairinome aktyviomis pramogomis. Draugiškas kursas nusprendė draugiškai palenktyniauti ;) ir tam tikslui pasirinko jėgas išbandyti kartodrome :) Šiek tiek pašmirinėję po interneto platybes atradome uždarą kartodromą Kaune, kurį po apsilankymo noriu pareklaminti ir parekomenduoti ;)

Vilko kartodromas įsikūręs Raudondvario plente, gamyklų teritorijoje. Rasti gal kiek kebloka, bet kai jau randi įsukimą į gamyklas, tai kelią parodys didelės reklaminės afišos.

Perspėjimas, kad pačiame kartodrome švelniai tariant šaltoka! Visgi kai pagauna lenktynių įkarštis tai šaltis lieka antrame plane :D

Kartodromo darbuotojai pradžiugino nuoširdumu :) Akivaizdžiai mėgaujasi savo darbu :) Todėl jums ir jūsų kolegoms pasistengs padaryti tikrą šventę ;)

Mūsų kompanija pasirinko 5min kvalifikacinį važiavimą ir 10 ratų lenktynes. Lenktynių metu virė super duper aktyvi kova, o personalas netingėjo energingai mosuoti baudos vėliavomis, gelbėti užstrigusiuosius, evakuoti iš avarijos vietų kamščius ir t.t., ir pan.

Bet visos pramogos pasibaigia… Languota vėliava netikėtai išniro prieš akis, bet panašu, kad tai tereiškė “Iki! Nes panašu, kad mes dar užsuksime ;)

Patiko? Dalinkitės su draugais ;)
  • Print
  • Digg
  • Facebook
  • Google Bookmarks
  • Add to favorites
  • email
  • LinkedIn
  • Live
  • MySpace
  • RSS
  • Twitter
  • Technorati

Šį šlapią besitraukiančios žiemos vakarą praleidau stebėdama šokio spektaklį, kuris paliko tooookį gilų įspūdį, jog dar ir dabar užsimerkusi persikeliu tenai, į patį patį scenos centrą, į sūkurį ir pašėlusį tempą, užvaldantį, pakerintį, sužavintį :)

Kauno šokio teatras AURA publikai padovanojo šokio spektaklį “Metų laikai“, kuriame spektaklio choreografė Lina Puodžiukaitė atskleidžia “skirtingais metų laikais kylančius išgyvenimus perteikiamus išryškinant moters ir gamtos paralelę. Metų laikų kaita atliepia įvairialypę moters prigimtį bei moters formavimąsi: jos gimimą, augimą, brendimą, sužydėjimą ir pilnatvę. Moteris – kaip nuolat atsinaujinanti Pradžių pradžia, užtikrinanti visa ko tęstinumą ir nenutrūkstamumą.”

Antonio Vivaldžio koncertinis ciklas smuikui ir orkestrui tiesiog užburia, įtraukia ir priverčia sulaikyti kvapą. O scenoje besivystantis šokis, prasiveržiantis metų laikų kulminacijomis, priverčia aiktelėti…

Stiprėjant muzikos ritmui, sodrėjant garsui jutau kūnu bėgančius šiurpuliukus. Scenoje nebemačiau atskirų šokėjų, mačiau vienį – pakeriantį, užbriantį, svaiginantį. Jaučiau dažnėjantį pulsą, akimirką norėjau užsimerkti, nes garso atsiritanti banga ir energingas šėlsmas scenoje kunkuliavo tarsi tuoj besirengiantis prasiveržti ugnikalnis! Šokio spektaklis “Metų laikai” – tai energijos pliūpsnis, tai dozė jausmų ir gaivaus oro pliūpsnis šaltoje ir niūrėjančioje aplinkoje, belaukiant skaistaus ir kvapnaus pavasario…

Netiki tuo, ką pasakoju? Dar turi galimybę rytoj tai išvysti savo akimis ;)

Sekmadienį, vasario 21 d. 15 val. Reval hotel NERIS renginių ir konferencijų centre, Alfa salėje vėl bus rodomas Kauno šokio teatro AURA pasirodymas “Metų laikai”. Užsuk, įvertink pats ;)

Patiko? Dalinkitės su draugais ;)
  • Print
  • Digg
  • Facebook
  • Google Bookmarks
  • Add to favorites
  • email
  • LinkedIn
  • Live
  • MySpace
  • RSS
  • Twitter
  • Technorati
08
Vas
Publikuota temoje: Apžvalgos, Laisvalaikis

Kadangi šis savaitgalis nusimato šventingas :) – kiekvienas pagal skonį ir poreikius galės pasirinkti ką nori švęsti :) t.y., širdžiuotis Valentino dienos proga, apsivalgyti ir žiemą vyti iš kiemo Kanapinio ir Lašininio užgavėniška kova ar visas laisvas keturias dienas minėti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną :) O kai tokia gausa švenčių, tai ir sunkoka bus pasirinkti, kur nuvykti jų pažymėti :)

Kadangi Rumšiškėse užgavenės minėtos jau ne vieną ir ne du kartus, o, jei nuoširdžiai, tai ir visiškai nespinduliuoju jokiu noru prastovėti kilometrinėje eilėje, laukiant ėvažiavimo į Rumšiškes, tai šiemet mąstome aplankyti Trakuose vyksiančias parasparnių tiksluminio nusileidimo varžybas.

Trakų oro šventė, vykstanti, jei neklystu, jau septintus metus, sudrumsčia žiemišką ramybę ant Galvės ežero :) Patikrina rankos miklumą ir akies taiklumą :) Margaspalviai parasparniai suraižo žiemiškai giedrą dangų, o pilotai žiūrovams padovanoja įstabių reginių ir baltą pavydą sužadinančių akimirkų :)

Tai vat šiemet mes ir nusprendėme važiuoti to balto pavydo pasisemti :) Pasigrožėti dangų raižančiais parasparniais, pasvajoti apie paukščio skrydį :)

Beje, Trakuose sekmadienį šventė pasižymės įvairialypiškumu ;) – įsimylėjėliai galės sudalyvauti Valentino porų varžytuvėse, netrūks užgavėnių kaukių, Lašininis ir Kanapinis sukinėsis netoliese, bus ragaujama blynų ir užvertus galvas žavimasi aviatorių pasirodymais :)

Žodžiu, užmeskite akį į programą ir… susitiksime ten ;)

Patiko? Dalinkitės su draugais ;)
  • Print
  • Digg
  • Facebook
  • Google Bookmarks
  • Add to favorites
  • email
  • LinkedIn
  • Live
  • MySpace
  • RSS
  • Twitter
  • Technorati
04
Vas
Publikuota temoje: Apžvalgos

Kažkada, labai labai seniai turėjau favoričių knygų sąrašą, kurį, tuo metu būdama kruopšti ir pavyzdinga mokyklinukė :) , priekabiai ir nuoširdžiai atrinkinėjau, brūkštelėdavau greta pavadinimo dar ir keletą argumentėlių, kodėl vieną ar kitą knygą derėtų vadinti “gera” :)  Gaila, kad pastarasis sąrašas kažkur išgaravo, pasimetė šūsnyje užrašų, nuskendo sąsiuvinių ir popierių vandenyne :)

Visgi įrašo pavadinimas sufleruoja, kad ne apie knygas čia noriu rašyti. Nes, nors jų perskaitau dabar dar daugiau nei kada nors anksčiau, bet, deja, retokai atrandu ką nors toooookio 8-) Arba per daug išranki su metais pasidariau, arba atsirinkti nebemoku ir vis užkimbu ant popsiško šlamšto, arba suprastėjo naujieji leidiniai stiprokai.

Filmai. Kai atsikračiau priklausomybės, kuri suryja daugiausiai žmogaus laiko ir duoda mažiausiai naudos, t.y. televizoriaus, tai išsivystė, sakyčiau, sveikas priekabumas tam, į ką vėpsoti ekrane :) Nebėra poreikio bukai maigyti nuotolinio valdymo pultelio, taigi nebeliko ir jokio noro ar net minties bukai vėpsoti į bėgančius kadrus. Taip atsirinkdama pastaruoju metu peržiūriu ne daug, bet atrandu tikrai puikių filmų. Ir tik dabar :) , po šitiek beletristikos, galų gale priėjau prie reikalo :D Gerų filmų, kurių sąrašų ir, nebe moksleiviškomis, bet tokiomis pat priekabiomis ir nuoširdžiomis :) pastabomis noriu pasidalinti su kitais :)

Perspėju, eiliškumas čia nieko nereiškia, tiesiog pilsiu tokia tvarka, kokia prisiminsiu :) O peržiūrėti verta. Super efektų ir super duper vaizdelių nerasit, bet po gilias mintis pasikapstyti paskatinti turėtų ;)

OK, gana tų dostojevskiškų sakinių ;) ir prie reikalo :)

Ieškantys laimės / The Pursuit of Happyness

Jeigu kuris nors sugebėsite likti abejingas, peržiūrėjęs šį filmą, parašykite man, kaip jums tai pavyko :) Rimtai (nod) Išdėstykite visus įmanomus argumentus, kaip ir kodėl galima būti abejingam tokiam žmogaus ryžtui, užsispyrimui nugalėti nesėkmes, kovoti su nepritekliumi ir… laimėti :) Išsiveržti į priekį sunkiu darbu ir tikėjimu, jog pavyks, jog turi padaryti… dėl savęs, dėl savo vaiko…

Ištikimas sodininkas / The Constant Gardener

Afrika. Tikras, bet toks naivus troškimas… padėti. Pakeisti. Kalbėjimas garsiai ir to pasekmės… Skaudžios… Gniuždančios… Realios…

Lemiamas balsas / Swing Vote

Jeigu artėjant rinkimams, tu stovi toje barikadų pusėje, kuri temoka niurnėti – “O kam čia eiti balsuoti?! Vis tiek mano balsas nieko nereiškia…” Tai šitas filmas tau :) Žinoma, neišvengta hiperbolės, bet juk bet kuriame filme esmė ne smulkmenose, o tame, ką scenaristas norėjo pasakyti ir kaip režisieriui tai pavyko atskleisti ;)

Juodojo vanago žūtis / Black Hawk Down

Na, gerai, šitas apie karą :) Tai daugiau, anot kai kurių mano kolegų, kaip ir nebereikėtų nieko sakyti :) Bet visgi…

Erzinantis, siutinantis, į neviltį varantis bejėgiškumas! Galima būti priekabiais ir teisti – dėl kelių, likusių užnugaryje, žuvo dešimtys kitų… Bet kitą vertus, jei ten atsirastum TU, ar bent tyliai, pasąmonėje neištartum – “Padėkite. Nepalikite…

Ir dar – efektingas ir šiurpuliukus prikviečiantis soundtrack’as (nod)

Keista Bendžamino Batono istorija / The Curious Case of Benjamin Button

Fantastinis. Nėra mano mėgstamiausia sritis. Bet filmas įdomus :) Suintriguojantis savo kitoniškumu :) Tiesa, dėmesį sunkokai išlaiko, nes netrumpas (čia švelniai pasakyta, nes viso pasirinkę jį, prie ekrano praleisite 2 val 43 min :) taigi, atsargiai, jei ryte anksti keltis :) ). Bet labai ramiam vakarui, kai norėsis pasižiūrėti į meilę be išlygų, vertas dėmesio.

Kruvinasis deimantas / Blood diamond

Leonardo di Caprio fanatikams (-ėms) turėtų būti bene nr. 1 (na, gerai, gal po “Titaniko” :) ), nes blogiuko personažas turėtų nuginkluoti naivias širdeles ir priversti padūsauti ne vieną mergaitę :)

O filmo, ne Leonardo susirinkusius pasižiūrėti, turėtų prikaustyti siužetas, skurdus deimantų blizgesys giliame skausmo purve. Jokių ribų, jokių normų, jokių taisyklių – tik pinigai…

Lūšnynų milijonierius / Slumdog Millionaire

Gerai, žinau, kad tai ne argumentas :) , bet per šitą filmą šniurkščiojau pilnu tempu :)

Meilė. Idėja. Ir kelias, kuriuo svajonė paversta realybe… Come on, juk tai daugiau nei žavu!

Muzika ir žodžiai / Music & Lyrics

Na, jei jau pradėjome apie meilę :) Tai dėl soundtrack’o pasižiūrim šitą ;)

Musių valdovas / Lord of the Flies

Galiu beveik garantuoti, kad skaitėte Viljamo Goldingo knygą šiuo pavadinimu. Na, bent mokyklos privalomųjų knygų sąraše ji buvo (lyg ir :P ). Na, jei visgi neskaitėte, tai šiuolaikinis kinopasaulis išvaduos iš kančių ir pusantros valandos bėgyje parodys knygos esmę ;)

Kas nutinka, kai būriui vaikų suteikiama galia sukurti… naują bendruomenę? Sudaryti gyvenimiškas taisykles, tapti kūrėjais ir viso ko lėmėjais? Ar bent įsivaizduojame, kokio mąsto žiaurumas slypi tuose jaunuoliuose? Ar neišsigąstume išvydę tarsi veidrodžiuose savo atspindį juose?…

Ai, šiam vakarui tiek ;)

To be Continued ;)

Patiko? Dalinkitės su draugais ;)
  • Print
  • Digg
  • Facebook
  • Google Bookmarks
  • Add to favorites
  • email
  • LinkedIn
  • Live
  • MySpace
  • RSS
  • Twitter
  • Technorati
30
Sau
Publikuota temoje: Apžvalgos

Yra keletas filmų, kurie netelpa į vertinimo sistemą. Nes jie yra paprasčiausiai… per geri :)

Stiprūs siužetai, geras pastatymas, nepriekaištinga aktorių vaidyba, įsijaučiant, įsigyvenant į personažą iki pačių menkiausių smulkmenų, iki kaulų smegenų, kaip sako liaudis. Labai įtaigūs garso takeliai, kokybiškai ir racionaliai parinkta aplinka, išraiškingi veidai bei įsiskverbiančios į tave emocijos, išgyvenimai. Ir labai labai aktualios temos. Tokių filmų negaliu vertinti kažkokia skaitline išraiška, nes, pasikartosiu, jie tiesiog per geri :)

Reign Over Me” Miko Binderio 2007-ų metų darbas, užkabinantis 9/11 tragediją. Bet nepolitizuojantis! O žmogiškai artimas ir skausmingai atviras, parodantis išgyvenimus ir emocijas tų, kurie liko čia, gyvenime su gniuždančiu netekties ir praradimo skausmu…

Treileris neatskleidžia nė pusės to, ką rasite filme. Abejingu likti neįmanoma… Nes siužetas žiūrovą pastato nuogą priešais draskantį skausmą ir buką, egoistinį aplinkinių nesupratimą, jog kartais tiesiog norisi pasislėpti… sukišti tarsi stručiui galvą į smėlį ir… ten likti… Sakot, taip negalima, tai nevisuomeniška? O kas nusprendė, kaip žmogus turi išgyventi skausmą ir netektį? Kas ištyrė visas emocijas ir pasakė, kad turi būti taip, o ne kitaip ir tai tėra vienintelis teisingas būdas?..

Nėra vieno kelio. Nėra vienodo skausmo. Nėra vienodų pojūčių ir identiškų aplinkybių.

Lenkiu galvą prieš Adamą Sandlerį, nes jis sugebėjo suvaidinti Čarlį Finemaną taip, kad kiekvienas žiūrintis pajustų, kas dedasi jo širdyje.

Patiko? Dalinkitės su draugais ;)
  • Print
  • Digg
  • Facebook
  • Google Bookmarks
  • Add to favorites
  • email
  • LinkedIn
  • Live
  • MySpace
  • RSS
  • Twitter
  • Technorati

Susitikimas su Vladu Vitkausku dar mokyklos laikais paliko gilų įspūdį. Negalėjo nesužavėti žmogaus paprastumas ir nuoširdumas, kalbant apie kalnus. Pamenu, kaip tada po susitikimo pirmoji iš būrio moksleivių nedrąsiai prislinkau prie didžio žmogaus ir paklausiau, ar negalėtų duoti autografo. Šyptelėjo ir, rodos, kiek sutriko. Sukluso, kai paprašiau pasirašyti ne man, o mano Draugui – Dainiui, siekiančiam savų kalnų viršūnių. Kaip vaikiškai džiugiai virpėjau tądien laikydama rankose atviruką, dar neuždžiūvusiu kitoje pusėje rašalu :) Prasibroviau pro jau didesnį būrį smalsuolių, išsirikiavusių į eilę ir tiesiančių atvirutes bei sąsiuvinius mikliam tušinuko virptelėjimui. Tačiau ir dabar, rašant šiuos žodžius, sudrėko akys :) Kvaila? Po teisybei ne, nes jei dabar turėčiau progą susitikti su Vladu Vitkausku turėčiau kur kas daugiau ko paklausti ir lygiai taip pat nedrąsiai prašyčiau autografo, paprasto nuoširdaus rankos paspaudimo.

Patys nuoširdžiausi pasigėrėjimo ir pagarbos jausmai sukilo širdyje skaitant knygą “Everestas – manoji lemtis“. Verčiant puslapius, prieš akis iškildavo tas paprastas, barzda padabintas, kaulėtas veidas. Ir istorija apie ilgai neliestą šokolado statinę kalnuose :) Žinau ir galiu pamėginti įsivaizduoti (nedrįsčiau teigti, jog įsivaizduoju ar tuo labiau žinau), kaip sunku pasiekti šią atšiauriąją viršūnę, kurioje natūraliom sąlygom ir aplinkybėm nelemta būti jokiam žmogui, gyvui ar augalui. Deguonies vos trečdalis tos normos, kurią pilnais plaučiais įkvepiame čia, jūros lygyje. Aplinka, kurioje organizmas pradeda “valgyti” pats save tam, kad išgyventu. Pėdos ilgio žingsnis priverčia sutelkti visą valią ir turimas jėgos atsargas. Juokingi čia keli šimtai metrų, tenai, 8848 metrų aukštyje iš sveikiausio žmogaus gali pareikalauti kelių valandų kopimo… Everesto statistika kraupina – 3-ims įkopusiems tenka 1-as žuvęs alpinistas… Tenai nebeaišku, kas yra svarbiau – įranga, technika, palaikymas ir paramos komanda, o gal geležinė valia ir sveikata, bet viena aišku – jei kalnas nenorės tavęs įsileisti, tu ten nepateksi netgi turėdamas viską, ką prieš tai išvardinau. Ne nuo tavęs priklauso, o nuo kalno, nuo Viršūnės.

1993 metais Vladą Vitkauską Viršūnė įsileido, parodė malonę ir leido užkopti į beveik 9 kilometrų aukštį, patekti ten, kur skraido didieji lėktuvai, perkeliantys mus iš vienos šalies į kitą, leido suplėvėsuoti pirmajai Lietuvos trispalvei Everesto viršūnėje. Tačiau tai, kokiu būdu V. Vitkauskas pasiekė šią viršūnę, kiek ryžto, valios ir pastangų įdėjo vien pasiekti priekalnes (žinoma, neapsieidamas be draugų ir kolegų pagalbos ir visokeriopų pastangų svajonę paversti realybe), priverčia stabtelėti akimirkai ir nejučia iš lūpų išleisti susižavėjimo ir pagarbos “Wow!

Žinau, kad kalbu labai ir net labai užsidegusiai, bet negaliu suvaldyti pagarbos, nes šis žmogus, Vladas Vitkauskas, jos tikrai nusipelnė.

Svarbiausia – “rasti savąjį Everestą gyvenime.“, įkopti į savų tikslų ir siekių kalną ir tuo didžiuotis, mėgautis bei iš to pasimokyti, atrasti ir tapti Geresniu Žmogumi. 

Ir dar - “esu laimingas, kad savojo įkopimo prasmę radau ne sustojęs Pasaulio viršūnėje, bet grįžęs į namus. ” Susirgti Viršūnės karštine ir tenai pasilikti nėra sunku, bet laiku apsigręžti ir sugrįžti gyvam yra kur kas svarbiau. Juk kalnas niekur nepabėgs, galėsi kopti kitą ir dar kitą kartą, jei… jei tik liksi gyvas.

Patiko? Dalinkitės su draugais ;)
  • Print
  • Digg
  • Facebook
  • Google Bookmarks
  • Add to favorites
  • email
  • LinkedIn
  • Live
  • MySpace
  • RSS
  • Twitter
  • Technorati

Šiemet didžiąsias metų šventes sutikau kitaip – Kūčių pavakary stipriai apkabinę tėvus, šokome į didžiulį nuomotą autobusiuką ir išmynėme… į Kroatiją :) Kalėdų vakarienės pačios “švenčiausios” šalies – Lenkijos, greta kažkurios benzino kolonėlės, aikštelėje, metu sustingdžiau šypsnį lūpose, lėtai nužvelgusi naująją šeimą – RJ šeimą :)

Kelionė tolima, bet neprailgusi, nes tarsi narkomanai (tiksliau, juokomanai :) ) negalėjome paliauti linksmintis, atrasti vis šmaikštesnių ir įmantresnių bajeriukų, krykštavome tarsi vaikai, kupini pasaulio džiugesio.

Galiausiai po paros kelionės pasiekėme pirmąjį tikslą – Slovėniją, Peračica tiltą.

Vos mestelėję akį į konstrukciją, išsiviepėme iš laimės ir ėmėme sutartinai ploti rankutėmis – pasirodo, šiemet Kalėdų senelis mums dosnus – vykdoma tilto rekonstrukcija, remonto darbai, todėl mums neteks užsiiminėti aukštesniuoju akrobatizmu, ropojant geležinėmis tilto konstrukcijomis, o galėsime patogiai vaikščioti, bėgioti, šoliuoti ar dar bet kaip išsidirbinėti ant saugių ir patogių medinių lieptelių, nutiestų statybininkų (clap)

Įkūrę stovyklą netoliese atrastame miškelyje, negalėjome patikėti savo sėkme :) Visi kupini jėgų ir entuziazmo sukinėjosi po miško aikštelę, šiąnakt atstojančią namus, dėliojosi, žiūrinėjosi įrangą, skanavo šiltos sriubos, o kai kas ir karšto kalėdinio vyno ;) Žodžiu, spirgėte spirgėjome ir net, rodos, 20val susiruošėme miegoti tam, kad greičiau sulauktume ryto :D Žinoma, pusę nakties laiko prasivartėme ir prapliurpėme savo palapinėse.

Tą naktį tyliai, bet itin susikaupusiai kopiau į savo Everestą – užsimerkusi regėjau save, stovinčią ant 72 metrų tilto kolonos krašto, žvelgiančią į netoliese raibuliuojantį miškelį, akimis skaičiuojančią metrus. Tyliai, bet jusliai, rodos, jausdama tvinksėjimą su kiekvienu skaitmeniu, lūpomis skaičiavau “3… 2… 1…” ir akimirkai sulaikydavau kvėpavimą, nes užplūsdavo visą kūną, iki pat pirštų galiukų pažįstamas – gąsdinantis, bet kartu ir toks laukiamas jausmas… Virpuliukai giliai papilvėje, adrenalino pliūpsnis į smegenis, susigniaužiantys pirštai ir galiausiai virvei timptelėjus staigus oro pliūpsnis, tarsi viesulas šniokšdamas įsiveržiantis į plaučius!

Ankstyvas rytas. Tamsu, bet vos po pirmųjų žadintuvų pyptelėjimų palapinėse gimsta energingas krutėjimas, bruzdėjimas. Šįryt netgi galintys miegoti ;) neturi jokio noro delsti, nes iš miegmaišių gena troškimas greičiau būti ten, tampyti šuolio sistemą, skaičiuoti ir… kristi!

Darbas darbą gena, komanda dirba tarsi vienas, puikiai veikiantis organizmas, gražu žiūrėti iš šalies.

Smagu stebėti akimirkai sustingstančius veidus, įsmeigiamas žemyn akis ir nejučia pakylančius lūpų kraštelius, kibirkštėles akyse :) Jei kas būtų tuo metu pamatavę išskiriamos energijos kiekį ore aplink mus, būtų nustėręs, nes tie devyni kūnai tą rytą galėjo sukurti juodąją skylę aplink save :)

Turiu slaptą įtarimą, kad tai pajuto ir netoliese esančios sodybos sargo iškviesti policijos pareigūnas bei saugos tarnybos darbuotojas :) Stebėjo iš šalies, apžiūrėjo apačioje esančią brangią statybų įrangą, įvertino, kad žalos jai nepadarėme, o aukštyje vykstantiems darbams trukdyti nepanoro :)

O ir vėliau atsiradęs namo šeimininkas, klampojantis po molyną ir gal kiek baikščiai, o gal paprasčiausiai nesuprantančiai nužvelgiantis apačioje esančius mane ir Dainių, galiausiai rusų, lenkų ir slovėnų kalbų mišiniu taip entuziastingai įsiplepėjo su manimi, užsikrėtė mano azartų, jog net paskambino žmonai ir lyg vaikas krykštaudamas ir juokdamasis, akimis paskaičiuodamas visus 72 tilto metrus, pasakojo jai, kas čia vyksta :)

Jausdama stipriai apglėbusius mano šlaunis, liemenį bei nugarą apraišus, jutau tvirtą pasitikėjimą jais. Palietusi šaltus karabinus, pajutau jų stiprybę ir galią. Galią išlaikyti mane. Ir dar šimtus tokių kaip aš :) Tarsi upe plaukiančios gyvačiukės, ore kybodamos vos vos vinguriavo virvės, tarsi paskatindamos, paragindamos, neleisdamos dvejoti. Žinojau, kad silpniausia grandis šioje sistemoje esu AŠ. Mano baimė. Ir nepagrįstas nepasitikėjimas. Dabar šypsausi, prisimindama kaip nuoširdžiai pykau, žvelgdama į ore bėgančias savo kojas :) Bet šį menkniekį užgožia kitas prisiminimas – girdėjau skrodžiamo oro šniokštimą, jutau rankoje virvę, bet negniaužiau jos taip stipriai, jog, rodos, turėtų sutrupėti pirštų kauleliai, stebėjau skriejančius pro šalį vaizdus ir… nelaukiau virvės timptelėjimo, kritimo pabaigos, mėgausi tuštuma ir akimirka, kai kūnas neturi jokios atramos, kažkur toli toli, giliai giliai pasąmonėje suvokiau, kad taip jaučiasi paukščiai!

7 šuoliai nuo Peračicos tilto ir, anot Arvydo, 33% kelionės tikslo pasiekta :) Šturmuojam toliau ;)

Vakarop kirtome Slovėnijos – Kroatijos sieną. Apie mus sutikusius ir priėmusius kroatus galėčiau parašyti ne tik atskirą straipsnį, bet ir visą knygą :D Tokio žmonių nuoširdumo, tyrumo ir gebėjimo džiaugtis. Paprastumo ir pietietiško laisvumo. Draugiškumo ir tyro troškimo atrasti, pažinti, sužinoti. Ėch, gabalėlį savo širdies tikrai palikau Kroatijoje, Karojboje, Labinjanų apsuptyje :)

Šturmuojame dar vieną “viršūnę” – Pazinska jama pėsčiųjų tiltą. Ideali vieta privažiavimui, abstu praeinančių smalsuolių, įtariai nužvelgiančių atsispiriantį ir krintantį žemyn organizmą :) , netgi pabandančių pačiupinėti virves, paklausti apie jų savybes.

Vis dar mieliau renkuosi šuolį nugara. Jaučiuosi, tarsi krisdama į minkštutėlius patalus :) Nors esu skatinama neužsiiminėti vaikų žaidimais ir pažvelgti artėjančiai žemei į akis :) , visgi neforsuoju. Pirmiausia noriu pajusti savo kūną erdvėje, suprasti jį, sugebėti ne tik kristi kaip obuolių maišui, bet ir pakeisti, pavyzdžiui, rankos padėtį. Noriu viską daryti sąmoningai, o ne užsimerkusi ir be jokio suvokimo, kas ir kodėl vyksta aplinkui. “Zdetsva vysoti bajus” :) , bet galiu su ja pasigalinėti ir kovą laimėti ;)

Kroatai liko sužavėti Vilniaus RJ komandos šuolių sistema. Eilėmis rikiavosi ir nekantravo išmėginti, anot vieno iš jų, vėliau prasitarsiančių – ši sistema jam suteikia kur kas daugiau pasitikėjimo nei kroatiškoji svarstyklių tipo :)

Šoko, skraidė, krykštavo, juokėsi, bijojo ir po to džiaugsmo ašarų kupinomis akimis dėkojo už pagalbą pasiryžti ir nugalėti save :) Tiek emocijų ir džiaugsmo vienoje krūvoje reikėtų dar paieškoti ;)

n šuolių :) ir, anot Arvydo, 66% kelionės tikslų pasiekta ;)

Sekančią dieną tiesiog pabuvome turistais :)

Vaikštinėjome miestų ir miestelių gatvėmis, pirkome magnetukus ant šaldytuvo, fotografavomės ant kiekvieno kampo :) ir gerte gėrėme ukrainiečio gido, netikėtai sutikto ant Pazinska jama tilto ir pasisiūliusio mums aprodyti apylinkes, informaciją. Vakare mūsų laukė kultūrinė, tradicinė kroatiška vakarienė, užtrukusi apie tris valandas ir prikimšusi mus visus tarsi kokius paršiukus – šaltas, du karšti ir desertas bei daug daug vyno… sunku :) Galiausiai sukritus į savo guolius, manau, visų pasąmonėje kirbėjo vienintelė mintis – rytoj didžioji diena ir aukščiausias kelionės objektas – 125 metrų Limska draga tiltas.

Būtina paminėti, jog pastarasis tiltas po aibės baser’ių šuolių ir keleto kroatų RJ komandos susidūrimų su policijos pareigūnais, buvo uždarytas pėstiesiems. Esmė tame, jog jis yra kaip ir magistralinis viadukas, todėl eismas čia ganėtinai judrus, aukštis savižudžiams tinkamas :) , todėl visuomenės ramybės sergėtojai yra linkę neleisti niekam vaikštinėti, tuo labiau užsiiminėti extremaliu sportu, todėl prisegiojo kamerų, kurios, beje, paaiškėjo, jog mūsų apsilankymo metu neveikia :P , bei pridėliojo vaikščioti draudžiančių ženklų.

Diena lietinga, bet darbinga. Šuolio sistema paruošta kroatų speleologų būstinėje, todėl greta Limska draga tilto esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje telieka išsimatuoti ir paruošti šuolio virvę.

Keliu pravažiavęs policijos autobusiukas po kiek laiko apsisuka ir grįžta atgalios. Gal stebi, o gal tik savo reikalais važinėja. Greta mūsų stovėjimo aikštelėje stabteli greitosios pagalbos lengvasis automobilis. Kelias minutes stebi. Nuvažiuoja :) matyt, pamanęs, jog masinė savižudžiu fiesta čia negresia ir nėra čia ko kiurksoti :) Luka su Arvydu nutolsta tilto ilgyje, nusileidžia dažytojų paliktoje konstrukcijoje palei tilto koloną ir pradeda savo ilgą darbą – palei koloną įrengti pasikėlimo sistemą su saugos taškais – į koloną įgręžtais ankorais. Įsistvėrę didžiulę kuprinę, kurioje tyliai ilsisi šuolio sistema, tiltu pajuda Dainius su Andrium.

Visi likusieji leidžiamės vingiuotais keliukais žemyn, įsikurti apačioje esančioje aikštutėje, iš kurios planuojami stebėti šuoliai bei žadama keltis tilto kolona viršun. Kaip Luka sakė iš vakaro – “tokį šuolį turėsi užsidirbti – už’žumarinti į viršų” :-O

Lietus nurimsta. Bet darbai vyksta iš lėto, todėl ant kolonos esantys Dainius ir Andrius baigia sustirti. Tuo tarpu mus, esančius apačioje, sušildo tikėtasis, bet taip nelauktas policijos pareigūnų vizitas…

Atvykę pareigūnai nebuvo nusiteikę piktybiškai, tačiau vykdė savo pareigą – gavo skambutį iš pavyzdingo vairuotojo, važiavusio tiltu ir išvydusio ant jo dirbančius Dainių ir Andrių (kiek vėliau toptelėjo mintis, jog derėjo juos įvilkti į ryškiaspalves liemenes, kad būtų panašesni į kokius inžinierius, statybininkus ar šiaip tilto prižiūrėtojus. Bet šaukštai po pietų.), taigi privalėjo atvykti patikrinti. Užsieniečių dokumentų patikrinimas. Lukos ir Tomislavo duomenų užfiksavimas ir paprastas lakoniškas reziumė – nusirinkite įrangą ir nedelskite, nes kitas ekipažas jus stebi nuo kalvos viršaus ir jei mums teks atvykti dar kartą, susilauksite baudų ir priklausančios atsakomybės.

Kad ir kaip norėjosi spjauti į pareigūnų grasinimus, tačiau rizikuoti kolegų kroatų, savanorių gelbėtojų, kurie turi būti pavyzdys visuomenei, o ne įstatymų pažeidinėtojai, reputacija, būtų buvę nesąžininga.

Visgi vienam šuoliui buvo ryžtasi. Guodžiantis mintimi, kad jeigu atvyktų pareigūnai, aiškintume, jog tai būtina sistemos nuėmimui.

Dainiaus 80  metrų laisvo kritimo ir svingas atvirame slėnyje tarp kolonų negalėjo nepalikti įspūdžio, nesulaikyti kvėpavimo :) Ir nepakirbinti mažo noro giliai viduje – “noriu :) ” Bet kitą kartą ;)

99% komandinių kelionės tikslų pasiekta ;) Teliko 1%, bet labai svarbus – didelis skanaus šalto alaus bokalas :) kurį realizavome triukšmingu ir itin įspūdingų naujųjų metų vakarėliu ;)

Tiesa, naujametę dieną sugrįžome ant Pazinska jama tilto išmėginti kroatiškųjų svarstyklių.

Vos keli iš mūsų – Linas, Arvydas ir Andrius, ryžosi timptelėti atsvaros maišus aukštyn, tuo tarpu kiti nusprendėme, kad kur kas patraukliau mums atrodo įprastoji šuolių sistema. Tiesa, Andriaus šuolis tąkart buvo su niuansais – svorio kategorija atitiko tai, kuri leido apkabinti kitoje tilto pusėje augantį medį :D

Sakoma, kad metai bus tokie, kaip juos sutikai :) Tikint tuo, mūsų laukia įspūdingi 2010-ieji metai, kupini adrenalino, draugiškų pareigūnų ;) , žingsniuosime per mėnesius, sutikdami puikius žmones, atrasdami džiaugsmą ir pasigėrėjimą gyvenimu, mus supančia aplinka ir atrandamu pasaulio grožiu. Šiemet mes žinosime, kad “laimė - tai kelionė, o ne tikslas”!

Patiko? Dalinkitės su draugais ;)
  • Print
  • Digg
  • Facebook
  • Google Bookmarks
  • Add to favorites
  • email
  • LinkedIn
  • Live
  • MySpace
  • RSS
  • Twitter
  • Technorati
20
Gru
Publikuota temoje: Apžvalgos

Kitokia. Kupina šypsenų ir europietį stebinančio, galbūt net gluminančio paslaugumo šalis. Valstybė, kurioje, anot pašnekovų, gyventi lengva. Galbūt lengva, nes viskas yra surėdyta pagal griežtas taisykles ir telieka jas vienąkart išmokti, tarsi daugybos lentelę, ir toliau tik taikyti. O galbūt lengva dėl to, kad yra griežta riba tarp privataus ir viešo, o viešumoje, vėlgi viskas labai aišku – pagal taisykles ir besišypsant.

Kad ir kaip ten bebūtų, o visgi Japonija kabliuoja :) Domina pabūti, paragauti, paliesti, pamatyti ir pasijusti kitokiu :)

Trumpas, bet įdomus “Keliaukim!” reportažas iš tolimosios šalies – Japonijos.

Patiko? Dalinkitės su draugais ;)
  • Print
  • Digg
  • Facebook
  • Google Bookmarks
  • Add to favorites
  • email
  • LinkedIn
  • Live
  • MySpace
  • RSS
  • Twitter
  • Technorati