Dieną pradėjo jau tradiciniu kovo 11-ąją tapęs 12,5 km bėgimas “A. Kulviečio paminklas – Jonava”, organizuojamas Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos. Nuoširdžiai džiaugiuosi už visus įveikusius šį atstumą ir didi pagarba nuo manęs visiems pasiryžusiems, nes mano asmenine nuomone, tokį atstumą nubėgti nėra juokas O ir prabėgančiųjų puškavimas leido suprasti, kad net grakštiems bėgikams yra kur pasistengti

Pamoję finišuojantiems patraukėme į nedidukę Jonavos miesto bažnytėlę, kuri traškėjo nuo žmonių gausos. Gražu pasižiūrėti į centre pasirikiavusius kareivius bei susėdusias ir įdėmiais bei pagarbiais žvilgsniais juos tyrinėjančias močiutes, švelniai nusišypsančias, kuri nekuri net drebančia ranka supstelėjančias greta stovinčio kareivio delną, matyt, mieliems prisiminimams plūstelėjus žilon galvelėn…

Bažnyčios šaltą tylą suskaldęs Ruklos įgulos kapelionas Arnoldas Valkauskas nedaugiažodžiavo, o ramiu balsu pamoksle dėstė tokias, rodos, paprastas, bet dažnai pamirštamas tiesas – apie laisvės svarbą ir esminę užtvarą jos siekiant – baimę prarasti kažką to, ką turi ir prie ko pripratai, o iš esmės, juk tai tebūtų sotesnis kąsnis ar dalelė kasdienybės, kurios netektum tik trumpam, laikinai, vėliau susikurtum vėl, gal kiek kitokią, bet tavąją. Kiek nukrypstant – ne vienam ir tikrai ne dešimčiai Lietuvos kunigų derėtų pasimokytigerb. A. Valkausko atvirumo ir paprastumo kalbant susirinkusiesiems. Ne pompastika ir čaižymas už visas visatos nuodėmes turėtų plaukti iš sakyklų, o teisinga, tvirta, bet labiau tėviška ar kolegiška, o ne poniška ir įsakmi kalba… Kunigas pirmiausia turi būti geras psichologas, gebantis prabilti prie auditorijos pritaikyta kalbos maniera. Bet apie ką aš čia, juk to klano nepakeitė šimtmečiai, nepakeis ir mano pamąstymai

Ruklos įgulos padalinių kariai, savanoriai bei šauliai po mišių tvarkinga vora išrikiuoti greta bažnyčios, patraukė centrine miesto gatve link Santarvės aikštės, kurioje nuaidėjo aibė ilgesnių ir trumpesnių politikų, dvasininkų bei karininkų kalbų, buvo padėtos gėlės prie paminklo Lietuvos Nepriklausomybės kovų kariams savanoriams bei nuaidėjo trys Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos bataliono karių paleistos pabūklo salvės.

Ir pabaigai Jonavos kunigo kalboje panaudota citata, paskatinanti įsiklausyti ir bent akimirkai susimąstyti

“Paradoksalu, tačiau šiais laikai platesni keliai, tačiau siauresni požiūriai. Mes išleidžiame daugiau, bet turime mažiau, mes perkam daugiau, tačiau džiaugiamės mažai. Mūsų namai didesni, tačiau mažesnės šeimos, daugiau patogumų, bet mažiau laiko. Mūsų moksliniai laipsniai aukštesni, bet žodžiuose ir darbuose mažiau prasmės, daugiau žinių, bet mažiau teisingumo, geresnė medicina, tačiau mažiau sveikatos. Mes [...] esam per daug pavargę ir pikti, kalbam per daug, mylim per retai, nekenčiam taip dažnai. Mes išmokome kaip pragyventi, bet ne gyventi. Mes išvalėm orą, bet užteršėm sielą. Užkariavom kosmosą, bet nebepažįstame vidinio pasaulio. Daugiau rašom, bet mažiau išmokstam. Daugiau planuojam, mažiau įvykdom. Išmokom skubėti, bet nebemokam palaukti. Tai neįtikėtinų pelnų, bet lėkštų santykių laikai. Mūsų namai išpuošti ir patogūs, bet juose nėra namų šilumos. Didinam turtus, bet mažinam vertybes…”

Tikiuosi, kad Jūsų šventė buvo tokia pat jauki ir miela, paskatinusi bent tuziną kartų nusišypsoti, atgręžti veidą į saulę, akimirkai užsimerkti ir leisti praskrieti minčiai “Kaip man čia, Lietuvoje gera!“. Jonavoje šio to trūko – patriotinių dainų muzikos fono, kokybiškesnės garso įrangos, kad kalbas galėtų girdėti ir netoliese šurmuliuojantys senukai, vaikų bei suaugusiųjų rankose plevėsuojančių vėliavėlių ar trispalvių balionų. Bet tai smulkmė, lengvai pataisoma ir realizuojama. O besišypsančių žmonių ir išpūstomis akimis dėdes kareivius palydinčių vaikų pakako su kaupu Taigi, su mūsų švente, nepriklausomos Lietuvos piliečiai!

Tokiomis dienomis būna gera ir ramu viduje. Einant šurmulinga gatve norisi šypsotis aplinkiniams, o esant minioje ir užgrojus pirmiesiems iki kaulų smegenų žinomiems patriotinių melodijų garsams, kūnas pats pradeda linguoti į taktą ir taip norisi paimti greta esančius už rankų ir dainuoti. Dainuoti širdimi, akimis ir lūpomis

O trispalvei suplevėsuojant dangaus fone mano akyse ima kauptis ašaros. Nesuvaldomos Ir tik giliau įkvepiu gaivaus oro, užpildau pilnus pilnutėlaičius plaučius ir akimirkai užsimerkiu tam, kad pajusčiau, kaip gera, jog esu Čia, jog esu Lietuvoje, jog esu LIETUVAITĖ.

Metai iš metų modama palydžiu prospektu žygiuojantį kareivių paradą – nekintantį, ritmingai tuksintį į gatvės grindinį, pasitempusį ir neatplėšiamai žvelgiantį pirmyn. O smagiausia stebėti jaunus tėvelius, pritūpusius apglėbti savo atžalų ir tyliai asmeniškai kiekvienam pasakojančius kažką tokio svarbaus. O ar pastebite, kokios nuoširdžios ir spindinčios vaikų akys būna beklausant ramaus, artimo ir pažįstamo balso bei užvertus galvytes aukštyn stebint praplaukiančią jūrą karių?

Dievinu valstybines šventes. Jose esantį energijos ir geros savijautos užtaisą. Pakylėjimo jausmą, kurį linkiu atrasti kiekvienam. Nebambėkime, kad kažkas ne taip, kad galėtų būti kitaip. Nenusivilkite tuo, kad kiekvienais metais minėjimai vyksta pagal beveik 100%  nekintantį scenarijų, sugebėkite atrasti tame privalumų. Juk yra dalykų, kuriuos taip trokštame išlaikyti nekintančiais – meilė artimam žmogui, tėvų šypsnis tau sugrįžus namo po ilgo nesimatymo, jauki kavinukė su pačia skaniausia kava po, rodos, šimtmečio neprapuolusi, tebesanti ten pat… o valstybinių švenčių metu aš noriu vėl ir vėl suprast, jog mane užplūsta tas nuostabus pasididžiavimo jausmas, užgniaužia gerklę šypsena, sumišusi su šiltomis akyse besikaupiančiomis ašaromis…

Harmonijos ir nuoširdaus šypsnio, užplūdus suvokimui, jog gera, kad esate čia ir dabar šią kovo 11-ąją – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną!

Patriotizmo dozė artėjant kovo 11-ajai

P.s. o mane nuoširdžiai sugraudino

Perkuičiau visą spintą, išverčiau stalčius, net po lova patikrinau… Nėra… Niekur nėra… Nerandu… Nerandu savo įkvėpimo, džiaugsmo odės, užpompuojančios darbui ir paleidžiančios gaiviais upeliais pačias netikėčiausias mintis… Buvo bepradedą tirpti ledai ir pavasarinis šurmulys po truputį budo, jau galėjau girdėti besiridenančius ištirpusio sniego vandens upelius ir… oplia! Kažkas ėmė ir vėl atjungė šildymą, o saulę uždarė į skladuką (taip, sandėliuką turėjau omenyje ).

Mano mintys nepakyla iš komos… Priverstinai elektrošokais bandau žadinti, bet gaunasi šnipštas, nes berutuliojant naują idėją tereikia tik vienai akimirkai žvilgtelėti pro langą ar pasukti galvą į šalį ir… basta! Ji išdavikiškai pabėga, o tada jau gaudyk vėją laukuose.

Net klaiku! Rimtai, kažkokia  totali tuštuma. Man dar taip nėra buvę. Atsikeliu ryte ir nežinau, ką noriu nuveikti su tuo pačiu brangiausiu, turimu savo rankose – šiandiena, kuri nebepasikartos, kuri yra vienintelė ir unikali, nes rytoj jau bus rytoj, bus kita ir kitokia diena…

Noriu labai labai ryškiai žalios žolės, kokia būna tik pavasarį. Noriu gležnų žibučių, kurios užburia savo violetine spalva. Noriu klestelėti ant žemės ir suprasti, kad ji dar šalta, nes juk dar pavasaris, o ne vasara, bet tokia gaivi. Pulsuojanti, alsuojanti, bundanti ir besirąžanti… Kažkodėl manau, kad tada ir mano įkvėpimas sugrįš. O jeigu ne…

Širdis nerimastingai suspurda ir raudonis išmuša žandus… O jeigu ir pavasaris nepažadins iš sąstingio? Jeigu taip ir liksiu paskendusi pilkumoje?..

Aš visiškai, 100% neįsivaizduoju, ką noriu veikti. Kai vaikystėje klausdavo “Kuo būsi suaugusi?“, turėdavau teisę pasakyti, kad dar nežinau, kad dar turiu laiko sugalvoti. O ar dabar dar galiu taip sakyti? Galiu, negaliu, koks skirtumas, juk esmė tame, kad tikrai dar nežinau!..

Aš dar nesuaugau. Taip. Aš dar nesijaučiu suaugusi O nesijaučiu = nesu

Man reikia į kitą dimensiją. Juodai reikia į kitą srautą, kitą planetą, kitą orbitą… Reikia apversti viską aukštyn kojomis ir pasižiūrėti, gal kažkur pasąmonėje pabus tas “štai ką aš noriu veikti!”

Man reikia energijos iškrovos – pavargti tiek, kad nebegalėčiau nei pirštelio pajudinti, grįžusi krisčiau kryžiumi į lovą ir užmigčiau išsišiepusi nuo ausies iki ausies. Manyje tūno tiek energijos, kad pakaktų atominę elektrinę įsukti! Ji kunkuliuoja ir tiksi, tiksi, tiksi, erzinančiai primena apie save kiekvieną rytą, kai pabundu ne pailsėjusi, o pavargusi po dar vienos nakties, kuri suleido dar dozę į mano kūną. Turiu šitiek jėgų, o jaučiuosi tokia pavargusi…

Sušiktas egzistencializmas! Būti ar nebūti… Veikti ar neveikti… Sutikti ar nesutikti… Fe Tiek daug klausimų ir dar daugiau atsakymų, kas tai? Ogi SUAUGUSIŲJŲ GYVENIMAS

P.s. kažkokia minčių samplaika. Nekontroliuojamas srautas ir besiveržiantis lauk pesimizmas, kuris tik dar labiau erzina, nes man paprasčiausiai prie veido netinka…

Man labiausiai patiko kaklaraiščio ryšimas (jau išmokau ) ir kelnių užsidėjimas

Vilko kartodromas įsikūręs Raudondvario plente, gamyklų teritorijoje. Rasti gal kiek kebloka, bet kai jau randi įsukimą į gamyklas, tai kelią parodys didelės reklaminės afišos.

Perspėjimas, kad pačiame kartodrome švelniai tariant šaltoka! Visgi kai pagauna lenktynių įkarštis tai šaltis lieka antrame plane

Kartodromo darbuotojai pradžiugino nuoširdumu Akivaizdžiai mėgaujasi savo darbu Todėl jums ir jūsų kolegoms pasistengs padaryti tikrą šventę

Mūsų kompanija pasirinko 5min kvalifikacinį važiavimą ir 10 ratų lenktynes. Lenktynių metu virė super duper aktyvi kova, o personalas netingėjo energingai mosuoti baudos vėliavomis, gelbėti užstrigusiuosius, evakuoti iš avarijos vietų kamščius ir t.t., ir pan.

Bet visos pramogos pasibaigia… Languota vėliava netikėtai išniro prieš akis, bet panašu, kad tai tereiškė “Iki! Nes panašu, kad mes dar užsuksime “

Kauno šokio teatras AURA publikai padovanojo šokio spektaklį “Metų laikai“, kuriame spektaklio choreografė Lina Puodžiukaitė atskleidžia “skirtingais metų laikais kylančius išgyvenimus perteikiamus išryškinant moters ir gamtos paralelę. Metų laikų kaita atliepia įvairialypę moters prigimtį bei moters formavimąsi: jos gimimą, augimą, brendimą, sužydėjimą ir pilnatvę. Moteris – kaip nuolat atsinaujinanti Pradžių pradžia, užtikrinanti visa ko tęstinumą ir nenutrūkstamumą.”

Antonio Vivaldžio koncertinis ciklas smuikui ir orkestrui tiesiog užburia, įtraukia ir priverčia sulaikyti kvapą. O scenoje besivystantis šokis, prasiveržiantis metų laikų kulminacijomis, priverčia aiktelėti…

Stiprėjant muzikos ritmui, sodrėjant garsui jutau kūnu bėgančius šiurpuliukus. Scenoje nebemačiau atskirų šokėjų, mačiau vienį – pakeriantį, užbriantį, svaiginantį. Jaučiau dažnėjantį pulsą, akimirką norėjau užsimerkti, nes garso atsiritanti banga ir energingas šėlsmas scenoje kunkuliavo tarsi tuoj besirengiantis prasiveržti ugnikalnis! Šokio spektaklis “Metų laikai” – tai energijos pliūpsnis, tai dozė jausmų ir gaivaus oro pliūpsnis šaltoje ir niūrėjančioje aplinkoje, belaukiant skaistaus ir kvapnaus pavasario…

Netiki tuo, ką pasakoju? Dar turi galimybę rytoj tai išvysti savo akimis

Sekmadienį, vasario 21 d. 15 val. Reval hotel NERIS renginių ir konferencijų centre, Alfa salėje vėl bus rodomas Kauno šokio teatro AURA pasirodymas “Metų laikai”. Užsuk, įvertink pats

Visgi kadangi Trakus pasiekėme tik šeštadienio pavakarę, tai neilgai teko grožėtis šiais skraiduokliais, o sparčiai bevakarėjant, teko susimąstyti apie galimą nakvynės vietą

Užsimetę savo “sraigių namelius” – turistines kuprines, talpinančias visą reikalingą mantą, pirmiausia sąžiningai išbraidėme visas giliausias pusnis , ieškodami geocach’ų Deja, nelabai sėkmingai, nes dviejų nė neradome, o vieno beieškant sugebėjau įlūžti, gerai, kad tik iki kelių… Žinojau, kad vanduo ežeruose žiemą būna šaltas, bet kad toooks šaltas Ir kad taip greitai po to stingsta šlapi rūbai

Bet, kaip sakant, gerai bet kokia patirtis, kuri gerai pasibaigia

Galiausiai patraukėme į nusižiūrėtą nakvynės vietą. Tą naktį apsistojome apartamentuose su vaizdu į Trakų pilį Pasistumdami ir krykštaudami lyg vaikai, užšalusiu ežeru nužingsniavome į vieną iš salelių, kurioje netrukome įsikurti

Prabanga, ar ne? Tą salelę esame pamėgę aplankyti vasaromis, pasimaudyti, nes ten patogus priplaukimas, bet niekada nė nesusimąsčiau, jog joje nakvosiu žiemą

Vakaras su gera kompanija neprailgo – juoko ir krykštavimų, sūrių spaudimo, kovų dėl pilies , angelų piešimo ant sniego ir net apsaugos švyturėlių pakako O kur tau nepakaks, su tokia kompanija

Visgi rytas nustebino mus pačius

Pabudusi pamaniau, kad… lyja  Klydau Snigo Ir stipriai Nesustojančiai, begalo žiemiškai ir labai gražiai Tikra žiemos pasaka Trakų salelėje Kai kuriuos, juokėmės, kad dar truputis ir būtų tekę atkasinėti iš po sniego patalų

Užtat skanesnės kavos nuostabesnėje vietoje tokį pasakiškai gražų šv. Valentino dienos rytą tikrai nesu gėrusi

Tądien, nors ir atrodė, jog oro sąlygos yra pačios nepalankiausios ir nepriimtiniausios skraidymui, bet fanatikai parasparnininkai mąstė kitaip Joks sniegas jiems, padangių užkariautojams buvo nebėda ir tiksluminės parasparininkų nusileidimo varžybos vyko pilnu pajėgumu

Kadangi šis savaitgalis pasitaikė toks šventingas, tai tuo pačiu dar apsilankėme Trakuose vykstančioje Užgavėnių mugėje, prisipirkome daugybę skanių bandelių, pakirkinome Morę

O iš čia mudu patraukėme namolio, bet pasilikę kolegos tapo tikrais Trakų užkariautojais – Darekas su Tania nugalėjo Valentino dienos porelių konkurse ir laimėjo pasiskraidymą parasparniu

Vakar žiūrėtas filmas “Skaitovas” (“The Reader“), paskatino vėl susimąstyti šia amžina tema, tikriausiai, nė neturinčia vieno, nenuginčijamo atsakymo…

Jei žmogus įsilaužė į butą ir apvogė mus, tai nė nesudvejodami sakome – “bausti, negalima pasigailėti”. Tačiau jeigu išgirsti foninę istoriją, jog to vagies vienintelis vaikas guli kokios nors žiaurios ligos patale… O operacijai, galinčiai išgelbėti vaiko gyvybę, nėra iš kur pasiskolinti pinigų… Neatsidurtumėte tarp dviejų ugnių? Neužpultų dvejonės, kas yra teisinga, o kas ne?.. Mane užpultų… Viena vertus, gali teigti, jog žmogus pats susikūrė tokį gyvenimą, jog neturi pakankamai pajamų. Kita vertus, ypač posovietinėje kartoje likimai būna dažnai žiaurūs ir sunkiai smerkiami – tada įgijo kokią paprasčiausią specialybę, surinkinėjo mažutėleites detales to meto televizoriams ir, rodos, nebuvo ko jaudintis ar nerimauti. Juk Sovietų Sąjunga davė visiems vienodai… O kam nedavė, tie pasiimdavo lengva ranka… Juk vogė visi, bet visiems ir užtekdavo… O dabar televizoriai kur kas modernesni, to žmogelio rankos nebetinkamo darbui, nes kas pakeitė kompiuteriai, o jis jau gerokai perkopęs vidutinį amžių… Sakot, noro tereikia ir galima išmokti naujo amato? Velnias ten žino, kaip ten būna, bet faktas, kad greitai situacija nepasikeičia… Vėlgi, sėdi savo išplėštame bute ir širsti iki kaulų smegenų, kodėl tada reikėjo pasirinkti tokį kelią pinigams gauti ir, žinoma, klausi, kodėl reikėjo apvogti būtent tave (tarsi jeigu būtų apvogtas kitas žmogus, jo poelgis tavo vertinimo skalėje taptų teisingesnis?..). Pyksti, nes tu dirbi nuo ryto iki vakaro, taip pat milijonų neuždirbi ir tavo sunkiai uždirbtą gerbūvį sudrasko kažkoks veltėdis…

Taigi kuris čia teisus?..

Arba karas. Tikriausiai šioje temoje dažniausiai iškyla “bausti negalima pasigailėti” dilema…

Jis dar visiškas paauglys. Dar barzda nė normaliai neželia… O jau įsūdytas ginklas į rankas ir, dėka taiklios akies, jau guli tolygiai kvėpuodamas pastato nuolaužų krūvoje ir žvelgia pro snaiperinio taikiklį, įdėmiai seka priešo siluetą… Netruks nuspausti gaiduką ir atimti gyvybę dar vienam, esančiam kitoje barikadų pusėje… O po karo, tarkim, jį teis. Teis už tai, kad žudė priešo kareivius, kad paklojo ne vieną dešimtį jų. Ar jis kaltas? Taip, kaltas dėl to, kad žudė, bet kita vertus gelbėjo tokių pačių kaip jis jaunuolių gyvybes, drebančiomis rankomis gniaužiančių tokį svetimą, bet vienintelį svarbų jų situacijoje, ginklą… Tuo tarpu priešo pusėje juk taip pat gulėjo ne vienas ir ne du snaiperiai, ramiai sekantys siluetus ir skaičiuojantys taiklius šūvius. Bet jie nebus teisiami savoje šalyje. Jie nekalti. Jie kovojo už savo tėvynę…

Absurdiška situacija – už tai, kad patekai į visą griaunančią ir traiškančią karo mašiną, kad gimei ne laiku ir ne vietoje, dabar esi kaltas… Kaltas, kad vykdei nurodymus. Kad darei tai, ką darė ir kita pusė…

Kai kalba pasisuka apie nacizmą, padėti kablelį įrašo pavadinime pasidaro dar sunkiau. Nekalbu apie aukštesniuosius sluoksnius, kurie sumąstė ir sukūrė žudančią mašiną. Kalbu apie tuos tūkstančius eilinių, kurie vykdė nurodymus.

Grįžtu prie filmo “Skaitovas“.

Hanna Schmitz (vaidina Kate Winslet) savo noru tapo SS’ininke. Nemąstydama, neklausinėdama savęs, ką ir kodėl daro. Tiesiog dirbdama… Kraupiai skamba, bet taip teigė ji. Patekusi į Aušvico koncentracijos stovyklą, tapo apsaugine. Ir dirbo. Saugojo. Nepaleido. Kas savaitę atrinkdavo 10 moterų, kurios buvo siunčiamos į mirtį. Ji tai žinojo. Ji suprato. Bet ji tik varžtelis dideliame griozdiškame aparate, kuriam pasipriešinus, pati būsi sutraiškyta.

Vėlgi klausimas – kas nusprendė, kad jos gyvybė yra vertesnė nei šimtų moterų, kurias ji išrinko mirčiai? Kita vertus, o ką ji būtų pakeitusi, pasipriešindama ir žūdama? Juk į jos vietą būtų pastatyta kita, o jei ta atsisakytų veikti pagal instrukciją, atsirastų trečia ir taip be galo, be krašto…

Ir tai tik kelios situacijos, verčiančios suabejoti ir paklausti savęs, o gal ir kitų – kaip vertinti? Kur atrasti tą vieną nenuginčijamą argumentą, įgalinantį padėti kablelį reikiamoje vietoje…

Kadangi Rumšiškėse užgavenės minėtos jau ne vieną ir ne du kartus, o, jei nuoširdžiai, tai ir visiškai nespinduliuoju jokiu noru prastovėti kilometrinėje eilėje, laukiant ėvažiavimo į Rumšiškes, tai šiemet mąstome aplankyti Trakuose vyksiančias parasparnių tiksluminio nusileidimo varžybas.

Trakų oro šventė, vykstanti, jei neklystu, jau septintus metus, sudrumsčia žiemišką ramybę ant Galvės ežero Patikrina rankos miklumą ir akies taiklumą Margaspalviai parasparniai suraižo žiemiškai giedrą dangų, o pilotai žiūrovams padovanoja įstabių reginių ir baltą pavydą sužadinančių akimirkų

Tai vat šiemet mes ir nusprendėme važiuoti to balto pavydo pasisemti Pasigrožėti dangų raižančiais parasparniais, pasvajoti apie paukščio skrydį

Beje, Trakuose sekmadienį šventė pasižymės įvairialypiškumu – įsimylėjėliai galės sudalyvauti Valentino porų varžytuvėse, netrūks užgavėnių kaukių, Lašininis ir Kanapinis sukinėsis netoliese, bus ragaujama blynų ir užvertus galvas žavimasi aviatorių pasirodymais

Žodžiu, užmeskite akį į programą ir… susitiksime ten