Manau, kad ne aš viena užduodu sau šį, atrodytų, paprastą klausimą, susidedantį tik iš dviejų žodžių: Kas AŠ?! Tačiau kai esi priverstas į jį atsakyti garsiai, tau pritrūksta žodžių, o gal iš tiesų suabejoji, žinąs, kas esi…

Lietuvos lygumos ir kalvos užsnūdo po balto sniego patalu, kai tamsią sausio 31-osios naktį suskaldžiau garsiu šauksmu: “Pasauli, Aš atėjau!”

Taip 1986-ųjų metų sausio 31-ąją dieną išvydau pasaulį, kurį kol kas ribojo ligoninės langas, o balti toliai už jo atrodė tokie nepasiekiami ir svetimi.

Atėjau drebindama gimdymo palatos langus, taigi ir gyvenimo kelyje, rodos, nė nežadėjau nurimti

Mažas angelėlis

Dar lankydama “Skroblinuko” darželį, pati užsirašiau ir pradėjau lankyti grojimo pianinu pamokas bei aktyviai dalyvavau šokių ir dainavimo pamokėlėse. Įveikusi keletą amžiaus laiptelių, pradėjau inirtingą kovą su pramoginių šokių mokytoju, kurią, deja, po kelerių metų pralaimėjau – mokytojas “pasiūlė” tėvams paieškoti man tinkamesnio užsiėmimo (kad galų gale į šokių klasę sugrįžtų ramybė ir tvarka…).

Kadangi mano mama – choristė, tai kitas išbandymas buvo muzikos mokykla. Ilgi ir sunkūs buvo septyneri metai ne tik man ir mano tėvams, bet ir mokytojams, kurie buvo “terorizuojami” mano “o kodėl turėtumėme daryti būtent taip? Gal derėtų išbandyti kitą, naują kelią?..” ir po to sekančių aibės pasiūlymų, kaip, mano manymu, patobulinti situaciją, palengvinant gyvenimą mums, jauniesiems dainorėliams, pianistams, dirigentams ir t.t. Visgi pagaliau, matyt, subrendau ir ryžausi baigti šią mokymo įstaigą. Dabar turiu 4-osios muzikos mokyklos baigimo diplomą ir, tiesą sakant, nė kiek nesigailiu, net truputį didžiuojuosi juo, nes būtent mokymasis šioje muzikos mokykloje man padėjo išvykti į pirmąją mano kelionę į užsienį – išvysti svaiginantį Paryžių, beveik mėnesį keliauti po Prancūziją!

Tęsiant įgyto išsilavinimo temą – 1993 metais peržengiau Vilniaus Gerosios Vilties (tuo metu buvusios 21-osios) vidurinės slenkstį ir klestelėjau į antrosios klasės suolą. Genama smalsumo metams buvau pabėgusi pasidairyti po Vilniaus A. Vienuolio gimnaziją, kurioje neužsilaikiau ir visgi grįžau mokslų baigti į “gimtąją” vidurinę.

Vietoje nenustygau ir būdama moksleive – ilgai lingavome galvomis, dūsavome ir bambėjome dėl absoliučios pedagogų valdžios ir mūsų, moksleivių, neveiklumo mokykloje. Galiausiai, 2002-aisiais, kantrybės taurė persipildė – drauge su keletu bendraminčių įkūrėme Moksleivių Atstovybę savo mokykloje ir pradėjome aktyviai dalyvauti jos veikloje bei skatinome jungtis kitus. Turėjau progą metelius pasėdėti jaunojo vadovo kėdėje, padėdama žengti pirmuosius žingsnius, kaip mes sakėme, savam vaikui – Moksleivių Atstovybei.  Užbėgant įvykiams už akių norėčiau pasididžiuoti, kad pastarąjį kartą viešėdama savo mokykloje, tiesiog mėgavausi tuo, kaip išsikerojo ir subujojo iš mūsų pasodinto želdinuko jau išaugęs veik visas medis, turintis galybę narių, veikiantis aktyviai ir prasmingai moksleivių labui. Greta aktyvaus dalyvavimo “vietinės valdžios” organuose , iškeliavau ir į platesnius vandenis – 2003-iasiais metais buvau Vilniaus Moksleivių Sąjungos narė.

2003-iųjų metų pabaigoje sugrįžo mano kūrybos mūza, taigi vienas po kito ėmė gimti kūriniai. Tais pačiais metais Jaunųjų filologų konkurse buvau apdovanota paskatinamąja vieta publicistikos sekcijoje už eseistiką, kuri ir tapo mano pamėgtuoju arkliuku. Be to, mano kūrinių kraitelė pasipildė gausiu šūsniu naujų darbų, kurių dalis buvo publikuota įvairuose spaudos leidiniuose.

Paskutiniam skambučiui aidint

2004-aisiais baigiau vidurinę mokyklą ir pasiruošiau naujam iššūkiui gyvenime – studijų metams. Genama eilinio smalsumo ir troškimo pažinti, ryžausi pamėginti kraustynes į kitą miestą – Kauną. Svajojusi apie turizmo administravimo studijas, visgi pasirinkau ne tokias mielas širdžiai, bet, anot tėvų, praktišksnes (nors dabar apie praktiškumą mąstau jau visai kitaip, bet…) studijas Vytauto Didžiojo universitete – politikos mokslus. Po ketverių metų studijų, kurių metu dalyvauvau nemenkame pluošte konkursų bei papildomų mokymų, seminarų (pvz., European Values Network, kurio metu išvydau Briuselį bei ES institucijas, turėjau galimybę bendrauti su labai įdomiais ir gabiais žmonėmis iš viso pasaulio; dėka Erasmus programos išvykau semestrui mokytis Torūnės Mikalojaus Koperniko universitete, kur paskaitas vedė nuostabūs dėstytojai, galintys daug papasakoti ne tik apie teorinę mokslo sritį, bet ir pasidalinti įspūdžiais iš, pavyzdžiui, nuožmių kovų už žmogaus teises Baltarusijoje, tiesiogiai matytų bei pačių išgyventų 9/11 įvykių ir pan.), 2008-ųjų metų vasarą mėgavausi rankose gniaužiamu politikos mokslų bakalauro diplomu!

Diplomuota bakalaurantė

Bakalauras man pasirodė ne riba Todėl vos po kelių dienų po griausmingų išleistuvių, jau myniau tokio artimo VDU slenkstį, stodama į Integruotos komunikacijos magistro studijas.  Įtartinai nužvelgta kolegų, kodėl rizikuoju rašydama tik vieną specialybę, į kurią konkursas dešimčiai galimų vietų užimti buvo tikrai ne menkas, ryžtingai ėjau savo keliu ir… nugalėjau Šių studijų metu taip pat neapsiėjau be papildomų mokymų, nes troškimas sužinoti daugiau, pasiekti aukščiau (nepritrūkti tų 4 mm ) mane gena nuolatos – 2009-ųjų vasarą pradėjau tapdama jaunąją žurnaliste ir dalyvaudama European Summer Academy mokymuose, kurie buvo vainikuoti savotiška pergale – mano straipsnis “Mėlynasis Lietuvos auksas” patraukė Delfi.lt redaktorių akį. Na, o dabar 2010-ųjų metų sausį laukiame laistomo viešųjų ryšių specialisto diplomo (tfu-tfu-tfu )

Užsispyrimas ir troškimas siekti, atrasti, žinoti vertė dažnai klupti, tačiau nė kiek to nesigailiu, nes kiekvienas suklupimas buvo pamoka, iš kurios pasisemdavau patirties ir dėl to dabar esu tokia, kokią mane pažįsta mano šeima, draugai, mylimasis, mokytojai ir kolegos.

Su mylimu broliu (hug)

Vyresnysis brolis išmokė kovoti už save ir savo teises bei nuomonę. Be galo svarbus žmogus mano pasaulyje Dainius užvedė ant takelio, kuriuo eidama atsirinkau ir suformavau savo požiūrį, siekius ir ateities viziją. Tėvai išmokė mylėti, atleisti ir suprasti. Draugai – tikėti bei ne tik imti, o ir duoti. Visi žmonės, apsilankę mano gyvenimo scenoje, ko nors išmokė, ką nors padovanojo, ir visa tai atsispindi Jums, skaitytojams, dovanojamoje širdyje – prozos žodyje!

Tai tik šiokie tokie mano gyvenimo faktai, o kiekviename mano kūrybos žodyje, sakinyje, kūrinyje rasite dalelę manęs, mano jausmus, išgyvenimus, skausmą ir džiaugsmą, viltį ir kritimus – viską…

Tą dieną, kai buvo begalo sunku, paėmiau į rankas rašiklį ir baltą popieriaus lapą. Nejučia ėmė lietis upės žodžių, kurie tvino į jūras sakinių, o pastarieji sudarė šėlstantį vandenyną – kūrinį, kuris tapo mano gyvenimo dalimi. Nuo tos akimirkos kūryba tapo ne tik atsipalaidavimo forma ar savotiška meditacija, bet ir būdu suvokti save, nes tik popieriuje išlietos mintys įgauna formą, kurią suprantu ne tik pati, bet ir aplinkiniai – tie, kurie žengia bent keletą žingsnių manosios kūrybos keliu.

Brangiausio Žmogaus glėbyje

Esu dėkinga savo gyvenimo Draugui, Mylimajam, Kolegai ir Partneriui Dainiui, kuris pravėrė mano kūrybos sandėliuko duris ir įleido dienos šviesos, padėdamas kūrybiniam medžiui subujoti, o sunokintus vaisius dovanoti skaitytojams. Šis Žmogus mano danguje pakabino antrąją saulę ir privertė padangę žibėti daug skaisčiau. Nesakysiu Dėkui, nes pats žinai, kad esi man svarbesnis už Gyvenimą

Užaugusios kartu tikriausiai ir pasensime dviese

Labiau už viską vertinu tirkąją draugystę ir gerbiu savo draugus (didžiausias dėkui Giedrutei ), mėgstu vakarus linksmoje draugų kompanijoje arba ramybę, užplūstančią tais vakarais, kuomet lankausi spektakliuose, koncertuose, parodose, neatsisakau ekstremalių pojūčių ir visko, kas tik papildo taurę adrenalino bei priverčia kiek dažniau plakti širdelę Niekada nepasižymėjau nuolankumu, taigi sukeliu problemų tiems, kurie tikisi iš manęs paklusnaus šunyčio ar bent jau tikslaus jų nurodymų vykdymo, jei nematau tam tikro tvirto pagrindo. Esu linkusi išklausyti, bet labai dažnai vis tiek padaryti truputį arba labai savaip. Kartais ir kai kam tai tampa grumstu gyvenimo kelyje, bet man, bent kol kas, tai padėdavo pasiekti to, kuo esu.

Kalbant apie gyvenimo credo, lenkiuosi žemai Voltero ištartai tiesai – “Man bjauru tai, ką jūs sakote, bet esu pasiruošęs iki gyvenimo pabaigos ginti jūsų teisę tai sakyti!” Nes tikiu žmogaus teise rinktis, žmogaus noru žinoti ir jo saviraiškos laisve, tačiau, tikėdama šiomis laisvėmis, niekuomet neįsipareigoju elgtis ar galvoti taip, kaip jų yra sakoma…

Tikriausiai dabar jau galiu ištarti – “malonu susipažinti”

lina {eta} zhucka.lt