Perskaičiusi Paulo Coelho knygą “Zahiras“ ilgai galvojau, kokią apžvalgą parašyti. Nesinorėjo tiesiog atpasakoti turinio ar parekomenduoti perskaityti, nes, mano manymu, knyga yra iš tiesų… gera. Ji daugiau negu gera… Ji ypatinga… Todėl ir recenziją parašyti norėjosi įdomią, pritraukiančią, atskleidžiančią, ką iš tiesų galvoju… Nes ši knyga patenka į mano favoričių sąrašą greta Antuano de Sent-Egziuperi „Mažojo Princo“ ir Richard’o Bach’o „Džonatano Livingstono žuvėdros“.
Kelias diena praleidau besvarstydama. Kadangi skaitydama „Zahirą“ iš rankų nepaleidau pieštuko, žymėjausi itin sudominusias vietas, tuščius knygos lapus užpildžiau savo pastebėjimais, prisiminimais, pamąstymais, kurie kartais iškildavo perskaičius vieną ar kitą sceną ir mintyse susiformavus tam tikroms asociacijoms, o kartais išplaukdavo, rodos, iš pačių pasąmonės gelmių, nekviestos, nelauktas mintys kilo iš užmaršumo šešėlių ir vertė susimąstyti. Taip nejučia knyga tapo mano… Dienoraščiu. Mano… savianalizės sąsiuviniu…
Supratau, kad knygos recenzuoti objektyviai negaliu. Tiesiog turiu patarti… perskaityti. Abejingi išdėstytoms mintims nesugebėsite likti – galbūt, būdamas užkietėjusiu realistu, pašiepsite tai, kas knygos pagrindiniams veikėjams taip svarbu, galbūt susimąstysite, gūžtelėsite pečiais ir nuspręsite kada nors, kai turėsite laiko (dažniausiai tai reiškia… niekada…) taip pat išmėginti savianalizę, o galbūt pateksite į tą kategoriją, į kurią stačia galva pasinėriau aš, ir knygoje atrasite tai, ko nedrįsote sau pripažinti, susimąstysite apie savo poelgius, sprendimus, apie tai, kaip einate gyvenimo keliu ir ką norėtumėte savyje pakeisti, siekdami… tobulybės…
Nerekomenduoju, o primygtinai siūlau perskaityti.
Knyga verta jūsų laiko ir tų kelių dešimčių litų iš jūsų kišenės bei vietos jūsų namų bibliotekoje.
Įvertinimas… 11 balų iš… 10
P.s. tiesa, knygos pabaiga pasirodė kiek… tarsi išspausta per prievartą, tarsi autoriui trūko laiko arba… noro pabaigti, nes berašydamas jau išsiaiškino viską, ką norėjo suprasti ir dėl savęs knygos nebūtų baigęs, bet skaitytojams, o gal tiksliau redaktoriams ir leidyklai reikėjo pabaigos. Bet čia tik mano nuomonė

E. Lucaso “
Kai ši knyga buvo “ant bangos”, gal tyčia, o gal ir netyčia net neėmiau jos į rankas. Šįvakar sėdau, tiksliau, patogiai įsitaisiau ant grindų prieš savo ištikimąjį loptop’ą, ir per kelias valandas sukrimtau elektroninį šio grožinio kūrinio variantą…
O kaip gi be jo
Knyga, kuri itin sudomins visus istorijos mylėtojus, besidominčius Antruoju Pasauliniu karu. Gyvi karo įvykių liudininko pasakojimai nukels skaitytoją į frontą, vaizdingi išgyvenimų aprašymai leis pajusti ir lyg ekrane išvysti snaiperių dvikovą (o lakesnės vaizduotės skaitytojas pajus oda nubėgusius šiurpuliukus, bene pajutus praskriejančią ar visai greta įsmingančią priešo kulką…). Nuoširdi, atvira kalba, atsidavimas Tėvynei, karo Draugams privers dažną susimąstyti… “o kur ta vienybė dabar…” Sunkaus, alinančio darbo, bado, nepritekliaus paveikslas turėtų padėti įvertinti tai, ko dažnas iš mūsų šiuo metu turi netgi per daug…
Atsiliepimai